Lietuva
Kai vairuojame tik Lietuvoje, dažnokai pakeiksnojame kelininkus – tai dėl siauro kelio ruožo, tai dėl kelio remonto, tai dėl vienos kitos duobės, tai dėl laiku nenuvalyto ar nepabarstyto kelio. Tačiau kai įvažiuoji į Lietuvą iš Lenkijos, visada pasidaro malonu – kelias tampa platesnis, o automobilių – mažiau. Todėl aš Lietuvos keliais džiaugiuosi – jie puikūs.
Automobilių parkas Lietuvoje pakankamai senas, tačiau nemaža dalis – apie pusę keliais riedančių keturračių aparatų – yra vidutinės klasės.
Apie mūsų pačių vairavimo kultūrą jau prirašytos jaučių odos, tačiau mes tai galime tęsti be galo. Paminėsiu tik keletą momentų, kurie man pačiam labiausiai įsimena Lietuvoje.
Pirma, mes esame dideli vairavimo provincialai (provincialai esame ir daugybe kitų prasmių, bet tai jau visiškai kitos temos). Kuo tai pasireiškia? Ogi tuo, kad vietinis vairuotojas, pamatęs šalia jo riedantį automobilį su kito miesto arba tuo labiau su kitos valstybės numeriais (man pačiam dažnai tenka vairuoti automobilį būtent su nelietuvišku numeriu), tuoj pat imasi demonstruoti „kaip čia mes važinėjame“: lenkti iš dešinės, staigiai stabdyti jam prieš nosį, nardyti po eismo juostas.
Arba tiesiog mojuoti pro langus rankomis su klausimu veide: iš kur tu čia toks atsiradai, nieko nemokantis?
Ypač šis reiškinys klesti Kaune ir Vilniaus miegamuosiuose rajonuose. Bet tai ir yra provincialumas – rodyti savo šaunumą užuot padėjus nevietiniam vairuotojui. Juk padėti svečiui – visada garbės reikalas.
Antra, Lietuvos vairuotojas turi įsitikinti pats, o ir kitiems būtina parodyti, kad jo automobilis dar raumeningas ir gerai „traukia“. Tipiška tokios traukos demonstracijos vieta – greitkelio atkarpa nuo Gariūnų sankryžos iki nuovažos į Grigiškes ties kapinėmis. Per tuos du kilometrus grigiškietis būtinai išspaus iš savo automobilio viską, kad ties išvažiavimu iš greitkelio galėtų tiesiai prieš kauniečių, klaipėdiečių ir kitų, važiuojančių toliau nei Grigiškės, nosis staigiai stabdyti, rikiuotis į dešinę ir kitaip kelti avarines situacijas.
Gal juos taip verčia elgtis per trumpa galimybė pavažiuoti geru keliu. Bet tai galima lengvai ištaisyti. Apsigyvenkite Vievyje arba Elektrėnuose ir galimybė pasivažinėti lygiu ir plačiu keliu stipriai padidės.
Trečia, Lietuvoje daug vairuotojų mano, kad kiti eismo dalyviai nesidairo į galinio vaizdo veidrodėlius. Todėl pagal lietuviškus kanonus, jei automagistralėje išvažiavai į antrąją eismo juostą, privalai pamirksėti priekyje važiuojančiam šviesomis – kad tave pastebėtų. Deja, mano galva, kanonas neteisingas – priekyje važiuojančio automobilio vairuotojas dažniausiai mato jus puikiau, nei jūs matote jį. Nes jis dažniausiai turi tris veidrodžius, o jūs – tik dvi akis.
Ketvirta, lietuviai turi keistų įsitikinimų dėl greičio. Šiaip jau daug vairuotojų mano, kad viršyti leistiną greitį 10 km/val. yra normalu. Todėl vairuotojas, bevažiuojantis tikrai leistinu greičiu įvairiai terorizuojamas, kad „važiuotų su srautu“.
Tik čia leiskite paklausti – su kokiu srautu? Vilniuje ar Kaune čia tas srautas? Nemačiau tokio. Jei norite pamatyti srautą, išvažiuokite į Maskvą arba Teheraną. Labai greitai užsimanysite atgal į Lietuvą. Tačiau jei Lietuvos vairuotojas pamatys radarą ar pakelėje stovintį policijos automobilį, jis pro jį vilksis 10-20 km/h vėliau, nei leidžiama. Kodėl? Ogi todėl, kad vos tik jį pravažiuos, „užspaus“ 20-30 km/h greičiau, nei galima. Tuo jis sau ir kitiems pademonstruos, kad „mato situaciją kelyje“.
Lenkija
Keliai Lenkijoje prasti. Juk jei 100 km atkarpoje nutiesia tris kilometro ilgio miestelių apvažiavimus, tai padėties radikaliai nepakeičia, tik pagerina ekologinę ir eismo saugumo situaciją tuose pačiuose miesteliuose.
Bet pagrindinė dalis net magistralinių kelių lieka siauri, labai apkrauti, turi daug pavojingų posūkių, daugelis tranzitinių kelių kerta gyvenvietes. Dažnam lietuviui, pavažiavusiam nuo Varšuvos Berlyno link ir svaigstančiam apie Lenkijos pažangą kelių statyboje, turiu priminti, jog lygus asfaltas dar ne viskas.
Kelias turi turėti gyvenviečių apvažiavimus, būti protingo pločio, o pati kelio juosta nevingiuoti mažiausiai 8 kartus vieno kilometro atkarpoje. Taigi, eilinį kartą įsitikinome, kad Lenkijoje kelių beveik nėra. Tik keliukai. Gerai bent tai, kad lengviesiems automobiliams nėra kelių mokesčio.
Per Lenkiją važiavome didelės religinės šventės metu, todėl mums tai labai patiko: nevažiavo sunkvežimiai, o išsipuošę lenkai masiškai ėjo į bažnyčią.
Automobilių parkas Lenkijoje žymiai jaunesnis nei Lietuvoje, tačiau čia vyrauja maži, dažniausiai biudžetiniai automobiliukai. Lenkai nėra taip pamišę dėl „Volkswagen“ ar „Audi“ markių automobilių, kaip mūsų tautiečiai. Kalbant apie sunkvežimių parką. Lenkijoje jis tikrai europinio lygio ir senų sunkvežimių pamatyti itin sunku.
Lenkijos vairuotojai stengiasi vairuoti mandagiai, tačiau kai išvažiuoja į ilgą kelionę, jų kantrybė baigiasi. Ypač gerai tai matosi, kai artėji prie Varšuvos iš Lietuvos pusės. Kai jie per Palenkės ir Mazovijos miškus atlinguoja iki „trasy szybkiego ruchu“, jų nervai dažniausiai nebeišlaiko ir likusius 60 kilometrų iki Varšuvos spaudžia kaip velniai.
Slovakija
Keliai Slovakijoje dar blogesni nei Lenkijoje. Jei lenkai bent jau gražiai išsidažo eismo juostas ir susideda naujas apsaugines tvoreles, tai šioje šalyje ir to beveik nėra. Kita vertus, juk ir nedažytos apsauginės tvorelės neleidžia automobiliui nusiversti nuo šlaito.
Slovakijos kelių mokesčio vinjetės brangios ir neelektroninės.
Slovakų automobiliai panašūs į Lenkijos autoparką, tačiau akivaizdu, kad jame vyrauja tos markės, kurias Slovakija gamina savo šalyje.
Vengrija
Važiuojant puikiomis Vengrijos autostradomis, dažnai krenta į akis tai, kad jos tikrai geresnės, nei lietuviškos. Ir nėra apkrautos transporto srautu, o tai labai lengvina keliavimą tokiais greitkeliais.
Vengrijos kelių mokesčio vinjetė – elektroninė, todėl nereikia terlioti savo automobilio stiklo lipdukais. Tiesa, nevažiuojant greitkeliais, kelių mokesčio mokėti nereikia.
Automobilių parkas, galbūt, pats geriausias, koks tik yra Rytų Europoje. Akivaizdu, kad automobilis šioje šalyje jau tikrai virsta susisiekimo priemone, o ne prabangos elementu.
Vengrijos vairuotojai pakankamai kultūringi, kai vairuoji šioje šalyje jautiesi saugus ir nesitiki iš šalia važiuojančių netikėtų manevrų. Tiesa, dideliuose miestuose vairuotojai tampa „temperamentingesni“.
Rumunija
Šalies keliai, lyginant europiniame kontekste, labai prasti, siauri ir vingiuoti. Vinjetės šioje šalyje pigios, bet kas iš to.
Lyguminėse šalies dalyse yra ir autostradų, tačiau jos „nudrožtos“, o tos, kurios mokamos ir pastatytos neseniai, yra tuščios, jose trūksta degalinių. Todėl prieš įvažiuojant į tokią autostradą, pirmiausia reikia pasitikrinti degalų kiekį bake.
Prasčiausias kelias, kokį teko matyti Rumunijoje – tai N. Ceausescu laikus akivaizdžiai menantis vakarinis Bukarešto apvažiavimas. Kas yra važinėjęs aplink Gariūnų termofikacinę elektrinę, supras apie ką kalbu.
Rumunijoje daug senų automobilių, bet ne tiek, kad eismo situacija darytųsi pavojinga. Provincijoje galima sutikti nemažai senų vietinės gamybos automobilių, tačiau situacija tikrai geresnė, nei Lenkijoje 1994 metais.
Vairuoti šioje šalyje nesunku, ryškių skirtumų tarp Rumunijos ir Lietuvos vairuotojų mes nepastebėjome. Tačiau kalnų keliuose vietiniai vairuotojai, vairuojantys gerus automobilius, mėgsta pavojingai lenkti.
Bulgarija
Keliai neblogi, o naktį dar ir tušti. Apskritai naktį valstybė atrodo lyg išmirusi. Per porą pastarųjų metų bulgarai kelius akivaizdžiai pasigerino ir juose aiškiai matosi atsispaudę europiniai pinigai.
Pagerėjo ir automobilių aptarnavimo infrastruktūra. Netoli Turkijos sienos, kaimelyje, kuriame 2013 metais stovėjo konteinerinės degalinės griuvėsiai, dabar mus pasitiko moderni degalinė su Wi-Fi ir tualetu, kuriame putas ant rankų lieja aparatėlis su foto sensoriumi.
Vinjetė Bulgarijoje nebrangi, bet nusipirkti ją naktį šioje šalyje yra praktiškai neįmanoma misija.
Automobilių parkas Bulgarijoje senas ir labai sulopytas, todėl primena Lietuvą 2005 metais. Dauguma automobilių vakarietiški, bet daugiausia tai net ne „second handas“, o „third handas“ (iš trečių rankų).
Kai automobilių nedaug, tai ir vairavimo kultūra nekrinta į akis. Nieko – nei gero, nei blogo pasakyti negalime.
Turkija
Turkijos keliai puikūs: ir platūs, ir lygūs – europinio lygio. Dėl šio parametro Turkija jau seniai nusipelno narystės Europos Sąjungoje. Gausu kuro kolonėlių, kuriose lengvai gali atsiskaityti ir grynais pinigais, ir banko kortelėmis.
Važiuojant į rytus, tiek landšaftas, tiek pastatai, tiek keliai ar degalinės vis skurdėja. Tiesa, kelias šalies šiaurėje, palei Juodąją jūrą, lygus kaip stiklas, tik gal kiek vingiuotas. Bet kai jis dviejų juostų, gali vingiuoti po jį kiek tinkamas.
Stambulo transportiniame mazge (nors mes turėjome tik apvažiuoti šį didmiestį šiauriniu jo pakraščiu) galima smarkiai įkliūti vakarais ir 100 kilometrų teks vilktis apie pustrečios valandos.
Stambuliškoje eismo kirbėlynėje vartai, kuriuose sumontuotos kameros, dėl nesumokėto kelių mokesčio pypsi kas dvidešimtam automobiliui, tačiau į tai mažai kas tekreipia dėmesio.
Turkų autoparke gali rasti praktiškai visas pasaulines markes. Automobiliai šioje šalyje per pastaruosius 10 metų labai atsinaujinę, senos turkiškos markės jau baigia išmirti. Kalbant apie sunkvežimius, dėmesį patraukia atskiras jų tipas labai aukštais bortais, dažniausiai skirtas įvairiai žemės ūkio produkcijai gabenti. Bet ir pastarieji, dažniausiai nauji ir techniškai tvarkingi, „nenudrožti“.
Vairavimo kultūra Turkijoje pakankamai aukšta, o meistriškumo, ypač vairuojant miestuose, Lietuvos vairuotojams tikrai reikėtų pasimokyti. Stereotipas, jog Turkijoje pirmumą eisme turi didesnis automobilis, visiška netiesa ir neturi jokio pagrindo, tai – mitas.
Tolimesnis pasakojimas - trečioje dalyje.
