Dabar Kalifornijoje gyvenanti moteris įsitikinusi: „Drabužis gali paveikti žmogaus, ypač moters, būseną. Jei jautiesi patogiai, patinki sau, gerėja ir savijauta. Tačiau pati labiau vadovaujuosi posakiu „grožis reikalauja aukų“ – dažniausiai renkuosi drabužį pagal grožį, o ne pagal tai, ar jis patogus ir reikalingas.“
– Kodėl sukurtą mados ženklą susiejote su farmacija?
– Lietuvoje gyvenu virš senos gamybinės vaistinės, priklausančios mano tėvams. Tai viena seniausių vaistinių Kaune, interjeras joje nekeistas nuo 1984-ųjų. Galima sakyti, kad užaugau joje, liesdama vaistų buteliukus, skaitydama receptus ir stebėdama, kaip gaminami vaistai.
Atskiriu jų kvapus, galiu papasakoti, kokie įrankiai naudojami vaistų gamyboje. Mano antroji pusė irgi farmacininkas. Taigi gyvenimas susidėliojo taip, kad ir kūryboje iš vaistų pasaulio ištrūkti nepavyko (šypsosi). Todėl ir abejonių, kaip turėčiau pavadinti verslą, nekilo.
– Tvirtinate, kad jūsų drabužiai gydo. Ne per skambūs žodžiai...
– Noriu, kad ženklo „Apoteca“ drabužiai leistų moterims jaustis gražiomis, džiaugtis aplinkinių komplimentais ir žvilgsniais. Neatsitiktinai vis kartoju, kad mano kūriniai skirti toms, kurios mėgaujasi šilko prisilietimais, šildosi vilnos glėbyje, jaučiasi jaukiai apsuptos medvilnės kerų, nuolatos lepina save kašmyro bučiniais. Drabužiai, kaip ir poezija, turi suteikti sielai džiaugsmo bei pakylėti.
Gydomoji drabužių galia tikrai slypi ne tik spalvose, bet ir pačiuose audiniuose. Dalis jų sudedamųjų dalių, tokių kaip šilkas ar kašmyras, gali ir tiesiogiai gydyti žmogaus kūną. Kašmyras šildo, nealergizuoja. Šilkas vėsina, jame nesikaupia bakterijos. Medvilnė ar bambuko pluoštas puikiai tinkamas naujagimiams.
– Mados pasaulyje sveikatos mažai kas paiso.
– Dauguma drabužių kūrėjų dabar vis labiau gręžiasi į gamtą. Patys pirkėjai irgi renkasi kuo natūralesnes medžiagas, tausojančias gamtą ir kartu žmogaus kūną. Siekiama, kad gamyboje nebūtų naudojami naftos produktai ar kiti priedai, iš kurių gaminami sintetiniai audiniai. Pastaruoju metu labai daug investuojama į naujas technologijas ir natūralių medžiagų sukūrimą iš pieno, žuvies odos, žuvies gleivių, voro gijų ir panašiai.
– Lietuviškam linui, matyt, teks sakyti „sudie“?
– Linas vis dar siejamas su mūsų kraštu, nors beveik jo jau neauginame. Lietuviškos vilnos audiniai taip pat itin vertinami užsienyje. Be to, visi drabužių pramonės atstovai žino, jog „Pagaminta Lietuvoje“ reiškia, kad pagaminta kokybiškai. Mūsų šalyje veikia nemažai siuvyklų, kurių įkainiai lietuvaičiams nėra įkandami, tačiau jų paklausa užsienio rinkose nemažėja.
– Kiek dėmesio skiriate savo sveikatai?
– Labai vertinu kokybišką maistą, nes su juo gauname ir visus reikalingus elementus, būtinus gerai sveikatai palaikyti. Žinoma, užklupus ligai tenka ir vaistus vartoti, tiesiog saikingai. Pastaruoju metu atradau juodųjų totorinių grikių arbatą. Ja pradedu ir užbaigiu dieną. Šis gėrimas ne tik aromatingas ir primena namų kvapą, bet ir labai sveikas. Tai tarsi mažas stebuklas, kuriuo negaliu atsidžiaugti (šypteli).
– O amerikiečių „hamburgeriai“ mitybos įpročių nepakeitė?
– Nuo mažų dienų mūsų šeima mėgsta skaniai pavalgyti ir prioritetą teikia namų maistui. Todėl atvykus į San Franciską įpročiai labai nepasikeitė. Kaip ir anksčiau mėgaujuosi namuose ruoštais patiekalais. Gyvenimas arčiau vandenyno leidžia į racioną įtraukti daugiau žuvies produktų. Dėl puikaus Kalifornijos klimato daržovėmis ir vaisiais galime mėgautis ištisus metus.
San Franciske yra labai daug aukštos klasės restoranų. Viso pasaulio virtuves gali atrasti. Turime su draugais tokį žaidimą: pasukame gaublį ir taip išsirenkame virtuvę, kurios maistą skanausime. San Franciskas – puikus miestas, kuriame nėra žiemos, todėl jautiesi komfortabiliai, kai saulę matai visus metus. Žinoma, tada, kai nėra rūko.
– Pavyko įkelti koją į Kalifornijos mados pasaulį?
– Į San Franciską atvedė šeima – kai vienas šeimos narys turi išvykti, kitas dažniausiai keliauja drauge. Taip buvo ir šiuo atveju. Džiaugiuosi, kad aplinkybės sėkmingai susiklostė ir pavyko įsilieti į San Francisko mados pasaulio atstovų ratą.
Gyvenimas svečioje šalyje palieka žymę ir kūryboje: aplinka daro įtaką formos, spalvų gamos, marginto audinio pasirinkimui.
Tačiau pagrindinio kūrybos braižo ir savęs nesinori keisti. Tiek Lietuvoje, tiek ir Amerikoje jaučiamės gerai tokiais, kokiais esame. Tačiau labiau keičiasi supratimas apie naujausias informacines technologijas, nes San Franciskas yra jų pasaulio centras. Mums tenka prie to prisitaikyti, jeigu norime čia pritapti.
– Kūryba jums pačiai – terapija ar darbas?
– Tai viskas, kuo aš gyvenu. Vieną dieną tai – darbas, kitą – jau terapija. Be kūrybos nebegalėčiau įsivaizduoti nė dienos...
