- Dirbate Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Skubios medicinos pagalbos centro vadovu. Vis dar atvežama daug pacientų, kurie ištikus miokardo infarktui pražiopso vadinamąsias auksines valandas, nepaisant to, jog apie tai labai daug kalbama?
- Galiu drąsiai pasakyti, kad daugiau kaip šešiasdešimt procentų ligonių kreipiasi jau pavėluotai. Visuomenė vis dėlto mažai žino, kad pirmosios valandos, ištikus miokardo infarktui, yra labai svarbios. Jeigu pacientas atvyksta jau po paros - daugiau kaip dvylikos valandų, - gydome komplikacijas, bet optimaliai padėti nebegalime.
Kai mokiausi tuometiniame Kauno medicinos institute, infarkto gydymas buvo vienoks. Dabar kardiologija vystosi labai sparčiai, intervencinė kardiologija padarė didelį šuolį, atliekami genetiniai tyrimai, modernėja įvairūs kiti diagnostikos ir gydymo metodai. Bet vis viena ir geriausiose klinikose penki procentai pacientų numiršta.
Pasaulio mokslininkai ieško ir taiko naujus metodus, prie kurių prisijungsime ir mes (kol kas nepasakosiu apie juos), kaip sumažinti tuos penkis mirštančiųjų procentus. Nors pastaruosius dešimt metų atsiranda ir nauji vaistai, bet dalis pacientų vis tiek numiršta, nors ir atveriame kraujagyslę.
- Užsienio šalyse vos ne ant kiekvieno kampo stovi modernūs prietaisai – automatiniai defibriliatoriai, kurie skirti staigios mirties ištiktam žmogui gaivinti. Kaip galvojate, ar ateis toks laikas ir į Lietuvą?
- Tai irgi labai svarbi sritis. Pernai buvo paskelbtos Europos gaivinimo tarybos gairės, kurios atnaujinamos ir išleidžiamos kas penkerius metus. Ten daug dėmesio skirta automatiniams širdies defibriliatoriams. Jie išdėstomi visame mieste, kur yra žmonių susibūrimai, netgi gyvenamuosiuose rajonuose. Greitosios pagalbos dispečeriai jau žino ir ištikus nelaimei gali pasakyti: ten ir ten stovi toks prietaisas, kuriuo jūs galite pasinaudoti. Reikia žmones mokyti.
Labai džiaugiuosi, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sudaryta komisija, ruošianti programą, kur turėtų stovėti automatiniai defibriliatoriai, ir kad jų būtų daugiau. Jeigu lankysitės Vokietijoje ar Olandijoje, prie miesto žemėlapio matysite, kur išdėstyti automatiniai defibriliatoriai.
Kiekviena stotis, dideli prekybos centrai, kiekvienas sporto klubas turėtų turėti tokius prietaisus. Praėjusiais metais jie buvo įrengti ir savivaldybėje, ir Lietuvos operos ir baleto teatre, ir kitose vietose. Bet reikalingi kursai, kad jais išmoktume naudotis. Kuo daugiau žmonių išmokysime, tuo turėsime sąmoningesnę visuomenę.
- Sakykite, kaip jūsų gyvenime atsirado medicina, kardiologija?
- Mokslai man sekėsi neblogai. Prisimenu, dar būdamas pradinėse klasėse parašiau rašinį apie profesijos pasirinkimą. Mokytoja jį skaitė prieš visą klasę kaip pavyzdinį. Tuo metu kaip tik buvo persodinta širdis ir spaudoje apie tai buvo daug rašyta: chirurgas Kristijanas Bernardas persodino širdį Pietų Afrikoje.
Paskui prisidėjo daug visokių juokingų istorikų. Viena jų - pradinėse klasėse buvau įsimylėjęs miestelio zootechnikę – taip ji man patiko. Paskui, žiūriu, atvažiavo studentai medikai ir susipažinę ėjo su mano įsižiūrėta zootechnike... Tada pagalvojau: reikia būti mediku! (Juokiasi.)
Kalbant rimtai – įspūdį mokykloje padarė pirmosios pagalbos teikimo grupės, kuriose visada aktyviai dalyvaudavau. Be to, sekėsi tikslieji mokslai. Matyt, dėl to ir pasirinkau gydytojo kardiologo specialybę.
- Dabar kardiologai akcentuoja profilaktikos svarbą. Tad kaip apsaugoti širdį?
- Nėra vienos tabletės, auksinės taisyklės. Bet yra priemonių kompleksas. Galima pasakyti: dešimt kardiologo įsakymų. Pirmiausiai reikia žinoti rizikos veiksnius: arterinis kraujo spaudimas, cholesterolis, kūno masės indeksas, gliukozė...
Visgi fizinis aktyvumas – sakoma, bent dešimt tūkstančių žingsnių turime kiekvieną dieną nueiti. Aišku, streso valdymas. Streso tikriausiai gyvenime negalime išvengti, bet galime jį nugalėti įvairiais pomėgiais. Teigiamos emocijos visada sukelia tam tikrą atsipalaidavimą. Darbo ir poilsio režimo laikymasis. Profilaktiniai patikrinimai. Jeigu automobilius tikriname kas dvejus metus ir važiuojame į techninę apžiūrą, kitaip būsime baudžiami, tad turime nuolat galvoti apie sveikatą ir ką būtinai turime pasitikrinti.
- Kaip vertinate tai, kad didžiuma lietuvių netgi sirgdami vaikšto į darbą, bijodami darbdavių rūstybės ar nenorėdami prarasti dalies atlyginimo? Teko girdėti atvejų, kuomet dėl gripo komplikacijų pacientui persodinta širdis...
- Ateina virusinė infekcija, ir žmonėms, kurie turi rizikos veiksnius, reikėtų pagalvoti apie skiepus.
Pavyzdžiui, aš pats esu pasiskiepijęs nuo gripo – arba susergi lengvesne forma, arba išvis nesergi.
Daugeliui po miokardo infarkto rekomenduojama skiepytis, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Mes ir dabar turime persirgusiųjų gripu, kurių imunitetas yra „nusėdęs“, komplikavosi jau pneumonijomis ir širdies raumens pažeidimais, pavyzdžiui, miokarditais. Darbdavys turi galvoti apie sveiką žmogų. Sveikas darbuotojas visada sukurs geresnę pridėtinę vertę. Geras darbdavys visada apie tai pagalvoja.
