Kaip nugalėti viešojo kalbėjimo baimę? (I dalis)

Nusprendžiau parašyti apie viešojo kalbėjimo baimes ir nerimą, nes viešojo kalbėjimo mokymų, kuriuos vedame, metu, „Toastmasters“ klube ar per individualias konsultacijas matau, kad ši baimė maždaug 80 proc. procentų žmonių yra didžiausias trukdis, neleidžiantis būti savimi, perduoti žinutę klausytojams, neleidžiantis jausti malonumo iš dalijimosi kalbant viešai.

Faktas tas, kad baimės ir nerimas, kuris mus užvaldo ruošiantis eiti sakyti kalbą viešai ir jos metu, neretai turi mažai ką bendro su realybe. Ir nors kartais tai gali pasitarnauti kaip stimulas geriau pasiruošti, dažniausiai veikia kaip stabdys.

Pirmiausia, kas yra baimė ir kuo tai skiriasi nuo nerimo? Joseph E. LeDoux, vienas garsiausių neuromokslininkų, padaręs esminius atradimus žmogaus smegenų veikimo mechanizmuose, sako, kad nerimas – tai mąstymo paradoksas, kuris įprastai puikiai mums tarnauja kaip apsaugos priemonė, kad neįsiveltumėme į pavojingas situacijas. Pavyzdžiui, nerimas gali mus atkalbėti nuo noro važiuoti atostogauti į karo zoną. Jis galėtų pasakyti kažką panašaus į „gerai pagalvok prieš eidamas viešai kalbėti, juk tau gali nepasisekti, iš tavęs jie gali juoktis ar net tyčiotis, tu gali patirti GĖDĄ!“.

Baimė – jau visai kitas reikalas. Baimės funkcija – mobilizuoti visą kūną, mąstymą ir leisti skubiai išvengti labai blogos, kritiškos situacijos. Baimė dažniausiai mums rėkia kažką panašaus į „spausk stabdžių pedalą!!!“, „bėk nuo užpuoliko!!!“ arba viešojo kalbėjimo atveju – „dink iš scenos!!!“. Supratimas, kas yra baimė ir nerimas, leidžia mums sąmoningai judėti toliau ir šiandien nagrinėti nerimo temą.

Nerimauti pradedame dar gerokai prieš dieną, kai reikės sakyti kalbą viešai. Užtenka vos pagalvoti apie tai, kad stovi prieš auditoriją ir ketini kažką pasakyti, kad organizmas sureaguotų į minčių dirgiklį ir tave išmuštų šaltas prakaitas, sudrėktų delnai ar pradėtų džiūti burna. Jau pats faktas, kad visa tai dar nevyksta, o tu jau jauti dėl to nerimą, atskleidžia didžiosios saviapgaulės esmę. Mes mintyse suprojektuojame tai, kas mus gąsdina, nors niekaip negalime žinoti, kas nutiks ateityje, nebent esame ekstrasensai. Šio išgalvoto nerimo paradokso supratimas tikrai gali palengvinti gyvenimą ruošiant kalbą.

Aš pats, kaip ir daugelis kitų, jaučiu nerimą prieš eidamas kalbėti į sceną, taip pat, ne retai, besiruošdamas kalbai. Tačiau, suprasdamas mechanizmą – „bijau to, ką pats sukūriau savo galvoje“ – nesuabsoliutinu nerimo, jis tampa tiesiog priminimu, kad daugiau repetuočiau, ar paskatinimu paieškoti daugiau informacijos.

Kai nerimas bando perimti kontrolę. Kaip elgiuosi, kai jaučiu, kad nerimas taip įsivešėjo, kad bet koks bandymas ruoštis kalbai išsirutulioja į paniką ir akivaizdžiai tai nei man, nei kalbai nieko gero nežada? Paskutinį kartą taip nutiko visai neseniai, prieš savaitę, kai ruošiausi vienos savo kalbos pakartojimui „First Toastmasters of Lithuania“ (lyderystės ir viešojo kalbėjimo) klube. Kadangi tai buvo išskirtinis, šventinis klubo gimtadienio renginys, o mane pakvietė pasakyti kalbą kaip vieną iš keturių kalbėtojų, atrinkus mus iš visų kitų patyrusių, įkvepiančių ir nuostabias kalbas sakančių klubo narių, mano nerimo varikliukas šios kalbos atžvilgiu buvo labai stipriai aktyvuotas. Ką aš tokiais atvejais, kai nerimas jau toli gražu nepadeda, o tik trukdo, darau? Tai, kas man padėjo ir šį kartą:

1. Grįžtu prie esmės. Pirmiausia sugrįžtu prie kalbos esmės. Kodėl aš ją sakau? Kokią žinutę perduodu? Kodėl tai gali būti svarbu klausytojams? Kam sakysiu šią kalbą? Grįžimas prie esmės padeda perkelti dėmesį nuo savęs ir nepagrįstų baimių ar galimos gėdos į pačią kalbą ir klausytojus, kas ir yra svarbiausia einant kalbėti viešai.

2. Kartais nerimas būna stipresnis už „esmę“, tuomet siūlau pasitikrinti, kiek pats tiki tuo, kas gali nutikti. Pirmiausia susikoncentruok į tą vaizdinį, kurio labiausiai bijai, į tas pasirodymo prieš auditoriją situacijas, kurios atrodo bus pačios blogiausios. Kai jau mintimis esi toje situacijoje, užduok sau du klausimus:
Ar daug kartų tau jau yra nutikę gyvenime taip, kaip įsivaizduoji, kad gali nutikti? Jeigu ne, tai kodėl to tikiesi?

Ir vis dėlto, jeigu įvyks pats blogiausias tavo įsivaizduojamas scenarijus, kaip susiklostys tavo gyvenimas po šio įvykio? Kaip rodo mano paties, mokymų dalyvių ir studentų patirtis, net ir nutikus pačiam blogiausiam scenarijui, iš esmės nieko nepakeičiamo neatsitinka, gyvenimas tęsiasi, tu netampi atstumtasis, dažniau priešingai - tu tampi tuo, kuris bando daryti, ir taip susilauki iš aplinkinių palaikymo ir pagalbos.

3. Atsipalaiduok. Jeigu nepadės 1 ir 2 punktai, o net jei ir padės, visada verta padaryti lengvą organizmo perkrovą – atsipalaiduok. Kiekvienas turime būdų, kaip galime kokybiškai pailsėti, atsipalaiduoti: knygos skaitymas, patinkančios muzikos klausymas, gero filmo žiūrėjimas, sportas ir bet kas kitas, kas padeda atsipalaiduoti. Aš pats naudoju ir knygą, filmą ir sportą, bet labiausiai padeda atsipalaiduoti, atsitraukti dėmesį nuo nerimastingo ruošimosi pokalbis su žmona apie kalbą, kuriai ruošiuosi, apie tai, kaip ji bus įgyvendinta. Tai dviprasmiškas būdas atsitraukti dėmesį nuo ruošimosi, nes nelabai toli ir atsitraukiu, tačiau mane tai atitraukia, o tai ir yra svarbiausia – išlįsti iš nerimavimo ciklo. Daryk tai, jeigu net atrodo, kad visiškai nespėji ir neturi tam laiko – suplanuok, kiek laiko ilsėsiesi, kada po to grįši prie kalbos ruošimo, ir eik ilsėtis. Pailsėjus viskas vyks kitaip, atsipalaidavus atsiranda minčių, kaip paruošti kalbą, kaip pasiekti esminius jos tikslus.

Šie trys punktai tikrai nėra auksinis gralis, kuris gali ar turi padėti kiekvienoje situacijoje atsiradus nerimui beruošiant kalbą. Bet tai įrankiai, kuriuos aš pirmiausia naudoju, kai nerimas pasidaro per įkyrus ir trukdo ruošimuisi. Man tai dažniausiai padeda, todėl rekomenduoju ir tau.

P.S. kalbą, kuriai ruošiausi, šeštadienio vakare jau pasakiau, ir tikrai jaudinausi. Nepaisant to, ačiū visiems klausiusiems. Ačiū, kad išgirdote ir už įvertinimą, kalbą pripažinus vakaro geriausia!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!