– Kelerių metų būdama pradėjai kūrybinius ieškojimus?
– Iš tiesų piešti pradėjau gana vėlai – ketverių metų, o gal ir vėliau. Tėvai labai stebėjosi, nerimavo, net kreipėsi į specialistus. Tačiau pradėjusi piešti nesustoju iki šiol.
– Kiek laiko maždaug praleidi kurdama naują darbelį (namų darbams ar šiaip laisvalaikiu)?
– Viskas priklauso nuo darbo formato ir atlikimo technikos. Mažus, A4 formato piešinius pabaigiu per 3-4 valandas. Daugiausiai laiko atima A3 formato darbai – prie jų tenka sėdėti mažiausiai 6 valandas. Nors tapyti yra paprasčiau ir greičiau, negu piešti grafikos darbą, visuomet renkuosi paprastą juodą gelinį rašiklį. Prisimenu, 2012 metų dailės olimpiadai grafiškai piešta Vilniaus gatvelė pareikalavo beveik 7 valandų.
– Dalyvauji konkursuose. Papasakok, kaip jie vyksta, kokie apdovanojimai?
– Viskas prasideda mokykloje – tai pirmasis etapas. Mokytoja supažindina visus mokinius su konkurso tema, nuostatais bei reikalavimais. Iš visų darbų galybės atrenkami tik keli geriausieji, kurie atstovaus mokyklai antrajame etape – mieste. Jei konkursas respublikinis, į trečiąjį etapą patenka tik patys geriausi dalyviai iš kiekvieno miesto. Tokie konkursai reikalauja daug darbo, nes kiekviename etape reikia pristatyti po naują piešinį, aišku, taip pat atitinkantį temą ir visus reikalavimus.
– Tikrai nemažai. Knygelėje išlaidų neskaičiuoju, nes tikrai gaučiau šoką! Piešimas ir tapymas kainuoja mažiausiai. Dažų užtenka ilgam, nes tapau labai retai, o juodi rašikliai tikrai nėra brangiausia piešimo priemonė. Skaudžiausią smūgį piniginei suduoda siuvimo reikmenys. Kokybiškos ir gražios medžiagos nėra pigios, bet juk norisi tik geriausio!..
– Kaip tu viską spėji? Ne tik kuri šedevrus, bet ir esi pirmūnė!
– Kažkaip suspėju, bet bemiegių naktų suskaičiuoti tikrai nebegaliu. Stengiuosi neapleisti nei mokslų, nei pomėgių, taigi dažnai tenka visą vakarą praleisti prie rašomojo stalo. Svarbu nieko neapleisti, tuomet ir laiko bus į valias.
– Tu kuri ir realizuoji savo idėjas tiek popieriuje, tiek ir ant žmonių - kuri kostiumus. Papasakok apie tai skaitytojams.
– Tai visai naujas susižavėjimas, pradėjęs megztis prieš 5 metus, kai nusprendžiau pradėti naują tradiciją ir kiekvienų Naujųjų metų išvakarėse pristatyti šeimai po naują kostiumą. Pirmieji pasispardymai buvo paprasti ir primityvūs, surinkti ir visų turimų spintų ir stalčių, taigi tobulėti tikrai buvo kur. Viskas rimtai prasidėjo 2015 metų vasarą. Draugė sudomino japoniška animacija anime ir nusprendžiau išbandyti cosplay–- įvairių personažų įkūnijimą realiame pasaulyje. Ta pati draugė ir įkalbėjo eiti į man pirmąjį cosplay renginį „AnimeWeekend Summer 2015“. Kostiumui gamybai reikėjo nedaug darbo, daug detalių jau turėjau, tačiau trūko baltos tarnaitės prijuostės, kurią pasisiuvau rankomis. Nuostabūs įspūdžiai užkrėtė manija, ir dabar jokiu būdu nenoriu sustoti!.
– Siuvi rankomis? Tai tiesiog neįtikėtina! Ar ir vaikystėje lėlytėms kūrei sukneles?
– Vaikystėje manęs neprileisdavo prie adatų, taigi prašydavau mamos ir vyresnės sesers, kad įgyvendintų mano vaikiškas dizaino idėjas. O dėl siuvimo rankomis... Tiesiog nemėgstu siuvimo mašinų, taigi kiekvieną siūlę dygsniuoju ranka. Man tai lyg savotiška meditacija, kuri nuramina po ilgos dienos.
– Neieškau įkvėpimo ir jis pats ateina. Dirbdama beveik niekada neplanuoju, ką ir kaip reikia daryti, sugalvoju spontaniškai, taigi, galima sakyti, kad įkvepia pats darbas. Mėgstu smulkias detales, todėl dažnai įterpiu karalienės Viktorijos laikų mados motyvus, retai randu įkvėpimą šiuolaikiniuose madų žurnaluose.
– Kostiumai – labai originalu. Galbūt teatro aktoriams kursi tobulus rūbus, kurie apžavės visus? Ar vis dėlto po brandos egzaminų nutolsi nuo medžiagų atraižų ir kūrybos?
– Kostiumų kūrimas visuomet liks mano gyvenimo dalimi. Turiu mažą svajonę dirbti žymaus teatro kostiumų skyriuje, tačiau aukštojoje mokykloje norėčiau girdėti paskaitas kitokia tema, nors dar nežinau kokia. Traukia daug sričių, nuo fizikos iki grafinio dizaino, bet, tikiuosi, kūryba neliks pamiršta.
– Kokiu savo kūrybos darbeliu labiausiai didžiuojiesi?
– Didžiausiu pasiekimu laikau savo antrą cosplay kūrinį – raudonąją giltinę Grell Sutcliff iš anime „Juodasis liokajus“ („Black Butler“ ), kurį ruošiau „NowJapan 2015“ renginiui. Nors personažo dizainas nėra sudėtingas, pats procesas toli gražu nebuvo toks. Per mėnesį išmokau pasidaryti aštriu peiliu dantų protezą, makiažu pakeisti veido bruožus, taip pat perdažyti peruką (užsakytasis iš Kinijos neatvyko laiku, todėl teko iki trijų ryto raudonai dažyti pigų ir nekokybišką peruką). Darbo įdėta tikrai daug, patirties pasisemta dar daugiau, bet viskas buvo verta nuostabių akimirkų ir nepakartojamų įspūdžių.
– Dėkoju už atsakymus. Emile, linkime ir toliau kurti, tobulėti ir pildyti beprotiškiausias svajones, kurias sukuria beribė Tavo fantazija.
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 28 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.