Aktoriaus Vytauto Rašimo šeimoje nestinga juoko, teatrališkų išdaigų, pokštų ir šypsenų. Kartais to priežastimi tampa šeimos pagrandukė Elzė, o neretai mielai prie jos prisijungia ir anglų springerspanielė Mūza. Jos kilmingą prigimtį simbolizuoja sudėtingas ir liežuvį palaužyti verčiantis pilnas vardas - Lordsett High Art „Mūza“.
Nuo pat pažinties pradžios Vytauto ir Paulės poroje šunys atliko svarbų vaidmenį. Pirmuosius savo augintinius pora vadina „lietuviškaisiais spanieliais“. Šiuos, į spanielius panašius mišrūnus, Vytauto žmona augino dar prieš jiems susipažįstant.
Aktorius linkęs juokauti, kad yra gimęs šuns metais, tad ir gyvenimas neatsiejamas nuo šunų: „Manau, kad mano profesijos žmogus negali auginti šunų, juk niekada nežinai, kur ir kokiam laikui teks išvykti. Tačiau dauguma aktorių vis tik turi augintinius.“
„Kai netekome pirmųjų dviejų augintinių, buvo labai liūdna. Ieškant naujo šuns mums labai padėjo Paulės mama, Audronė Čižienė. Ieškojom tokio, kuris būtų panašus į buvusius šunis, nes tiek jų dydis, tiek charakteris mums labai tiko“ – pasakoja Vytautas.
„Mano mama susisiekė su veisėja, kurios kalytė kaip tik laukė naujos vados. Gimus šuniukams pamatėme jų nuotraukas. Iškart žinojome, kad norime kalytės. Mūsiškė pasirodė linksmesnė nei kiti ir buvo trijų spalvų, todėl ją ir pasirinkome” - sako Paulė.
„Kai važiavome parsivežti Mūzos iš veislyno Lenkijos viduryje, pirmiausia pamatėme, kaip veisiami šunys gyvena. Šeimininkė paleido juos visus pasiganyti. Šunų tarpe daugiausia buvo patinų, o jie yra aukštesni ir didesni. Kai visi pradėjo bėgti tiesiai į mus, supratome, kad su dydžiu labai apsigavome, – pirmą susitikimą su būsima augintine prisimena Vytautas. - Mūza iš vados buvo pati kukliausia, tačiau veisėja iškart įspėjo, kad neapsigautumėme, nes vėliau ji bus daugiausiai velnių priėdusi. Ir veisėja buvo teisi“.
Mūza pasižymi švelniu charakteriu ir keliais keistais pomėgiais, kurie sukelia šypseną. „Dabar jau išaugo, bet anksčiau ji labai vagiliaudavo. Atsimenu vieną atvejį: ant lovos gulėjo žirklės, kurias Mūza bandė nugvelbti. Sudrausminome, neleidome, taigi ji kuriam laikui aprimo, tačiau stebėjo, ką darome, po truputėlį vėl sukdama snukutį link žirklių. Vėl sudrausminome, tačiau iš trečio karto žirkles visgi nugvelbė ir jas paslėpė“ - smagias akimirkas prisimena Vytautas.
Paulė papildo, kad Mūza ypatingai mėgsta minkštus žaislus: „Kai kas nors klausia, ar padovanoti minkštų žaislų, sakome, kad galima, bet vis tiek Mūza į savo guolį juos nusineš. Žaislų ji neplėšo, nedrasko, tiesiog juos susirenka į guolį ir minko“.
Šunį dažniausiai vedžioja Paulės mama. Moteris yra sakiusi, kad Mūza padeda įveikti tingulį ir jei ne šuo, į lauką ji išeitų kur kas rečiau. Pora pasakoja, kad ne kartą yra patekę į kurioziškas situacijas su kitų šunų augintojais. „Būna labai juokinga, kuomet prieina kiti žmonės su šunimis ir sako: „Laba diena, mes Mūzos draugai“ - prisimena Vytautas. „Kažkada nuėjau ant Tauro kalno, o kažkas priėjęs sako: „Laba diena. Jūs manęs nepažįstate, bet aš jus pažįstu“ – juokiasi Paulė.
V. Rašimo žmona Paulė įsitikinusi, kad gyvūnai gali būti viena iš vaikų auklėjimo priemonių. „Ankščiu dalyvaudavom šunų parodose ir dresūros pamokose, taigi vaikai išmokyti, kaip reikia elgtis su šunimi. Kartais Mūzą atsivedame į darželį. Kai visi vaikai apstoja, sūnus Jurgis juos pamokina, jog iš pradžių šuniui reikia leisti pauostyti ranką, o jau tuomet galima ir šoną glostyti, kad nebūtų jokio šoko ar išgąsčio.”
Išauklėtas, paklusnus ir vaikus mylintis šuo gali tapti tikru mažųjų draugu, tačiau išugdytas pasitikėjimas gyvūnais kartais tampa problema. „Per šventes lankėmės Kaune pas gimines, kurie augina šunį. Mūsų mažoji pripratusi su Mūza elgtis kaip su pagalve, o paaiškinti vaikui, kad ne visi šunys yra tokie, kaip mūsų - sudėtinga. Tą kartą užteko, kad giminių šuo porą kartų sulotų. Kartais per didelis artumas su gyvūnu irgi nėra gerai, reikia labai atsakingai stebėti vaiko santykį ir su augintiniu, ir su kitais gyvūnais.“
Netrukus Vytautas priduria, kad gyvūnai tarsi padeda rūpintis vaikais. „Vaikas ir augintinis užima vienas kitą, žaidžia, bendrauja. Tam tikrais momentais tai labai didelis palengvinimas, nes tu žinai, kad jie kartu kažką veikia. Tie, kurie augina vaikus, puikiai žino – jei namuose per daug tylu, vadinasi, kažkas negerai. O kai vaikas yra su šuniu, tikrai daug ramiau“.
Paulė pastebi, kad gyvūnų įtaka vaikams atsiskleidžia jų bendravime su aplinkiniais. „Man atrodo, kad turėti šunį ar katę šeimoje būtina. Vien dėl to, kad augdami su keturkojais vaikai tampa draugiškesni ne tik gyvūnams, bet ir kitiems aplinkiniams: draugams, šeimos nariams”.
„Galiu papasakoti pavyzdį. Kartą Jurgio darželio auklėtoja manęs paklausė: „Jūs turbūt skaitote pasakas vaikams?“ Sakau taip, skaitome. O ji sako: „Jaučiasi, nes kai mes skaitome pasakas, ne visi vaikai, klausosi“. Su gyvūnais yra taip pat, kaip su vaikais: juos reikia prižiūrėti, jais rūpintis, skirti laiko, nes tik taip užsimezga tarpusavio ryšys, kuris yra ypatingas ir sunkiai pakeičiamas. Tie sunkumai, kuriuos sukelia gyvūnai, yra menkniekis, palyginus su tuo, ką tu gauni. O ir visiškai sterili aplinka dar niekam nieko gero neatnešė“ – pokalbį užbaigia Vytautas.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.