Aleksandras ir Tatjana augina sūnų Edgarą ir net tris skirtingų veislių šunis. Vyriausias, tačiau mažiausias šuo šioje kompanijoje – marmurinis nykštukinis ilgaplaukis taksas Arčis. Didžiausias draugijoje – Berno zenenhundas Apolo, o jauniausia – škotų terjerė Aiša. Kaip šiai šeimai sekasi rasti laiko pasirūpinti net trimis keturkojais šeimos nariais?
„Dar mūsų sūnus Edgaras nebuvo gimęs, kai nusprendėm, jog būtų gerai turėti šuniuką. Gyvenome ne nuosavame bute, taigi didelio pasirinkimo neturėjome,– įsigijome mažą nykštukinį taksiuką. Po mėnesio sužinojome, kad laukiame šeimos pagausėjimo. Įsigijome nuosavą būstą ir gimus vaikui nutarėme, kad būtų puiku turėti didesnį šunį.
Mums patiko kelių veislių šunys ir visi jie buvo nemaži, o mes išsirinkome patį didžiausią iš visų, – šypsosi Aleksandras, pasakodamas apie Apolo. - Trečiasis šuo mūsų namuose, galima sakyti, atsirado atsitiktinai. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mūsų giminės laiko škotų terjerus. Iš naujos vados vieną šuniuką jie pasiliko sau. Kaip tik buvo mano krikšto sūnaus gimtadienis. Taip ir gavosi, kad atvažiavome pasveikinti, o išvažiavome su šuniuku“.
Šeimai rūpintis augintiniais nėra sudėtinga, nes visi jie išauklėti ir paklusnūs. „Vienas veduosi visus tris šunis pasivaikščioti, jie pakankamai išdresiruoti ir paklusnūs“ - sako Aleksandras, o jo žmona Tatjana patvirtina, kad šunys nesukelia problemų net vedantis juos šalia vežimėlio.
„Kadangi nuo vaikystės gyvenu su šunimis, auklėti juos tikrai moku – ir kalytes, ir patinus. Taksas ypač paklusnus, jis bėgioja be pavadėlio. Juokaujame, kad jis turi mėlynojo kraujo, todėl prie pavadėlio nuo mažens nepriprato. Jei uždėdavau pavadį, Arčis tiesiog niekur neidavo. O likusius du, žinoma, vedžiojame su pavadėliais. Mažieji problemų išvis nesukelia, bet didįjį reikia tramdyti, nes su uodega ne vieną puodelį nuo stalo yra nuskraidinęs. Parėjus namo jį taip pat reikia sužiūrėti, nes ima šokinėti ir stumdyti baldus. Šuo ganėtinai stiprus.
Turėjome keturių vietų sofą, kurią du vyrai sunkiai pakeldavo. Kai Apolo buvo jaunas, kol mūsų nebuvo namuose, žaisdamas apvertė ir pristūmė tą lovą prie durų. Atsidarau duris ir žiūriu – sofa prie pat, su apkramtytu kampu“ - apie augintinių išdaigas pasakoja Aleksandras.
„Kalbant apie šunų auginimą, tikrai reikia daug ištvermės, kantrybės ir net žinių. Ypač jei laikai didelį šunį bute, nes jis reikalauja daug dėmesio, daug auklėjimo. Aiša – mūsų mergaitė su charakteriu, abiems parodo jų vietą. Jei kažkas neklauso, galima pasakyti, kad ji pabartų ir ji tai padarys. Ji tikra padėjėja“ – apie jauniausią trijulės narę pasakoja šeimininkas.
Auginti tris šunis – iššūkis, tad nuomonių apie tokį šeimos sprendimą yra įvairių. „Ir kaimynai, ir gatvėje sutikti žmonės reaguoja įvairiai. Prijaučiantys šunims būtinai prieis ir paklaus, kaip sekasi auginti, pagirs, kad mes šaunuoliai, palinkės, kad daugiau tokių žmonių būtų. Kiti žmonės baiminasi. Turim kaimynų, kurie lifte įnirtingai spaudžia mygtukus, kad durys greičiau užsidarytų, nes jie bijo šunų. Įvairių žmonių yra, bet stengiamės su visais sugyventi ir prisitaikyti“ - sako Aleksandras.
„Man didžiausia baimė buvo, kai vaikas pradėjo mokytis vaikščioti. Mūsų Apolo labai didelis, todėl apsisukdamas su savo uodega kartais nuversdavo sūnų arba eidamas atbulomis jo nepamatydavo ir pastumdavo. Šunį sistemingai auklėjome ir mokėme komandos „mažiukas“. Jį išgirdęs Apolo sustodavo ir sustingdavo, kol vaikas pasitraukdavo“ - apie iššūkius gimus sūnui pasakoja Tatjana, o Aleksandras priduria: „Jei vaikas atsiremdavo nugara į šunį, tai Apolo stovėdavo ir žingsnio nedarydavo tol, kol vaikas neatsistodavo. Jis supranta, kad jeigu paeis į priekį, vaikas nukris. Net jei ir pakviesdavau, neidavo pas mane, kol vaikas šalia“.
„Ateidavo ir draugių su mažais vaikais, kurie lipdavo ant šuns, kišdavo pirštus į ausis. Jis gulėdavo tol, kol vaikai nueis. Nieko nedarydavo. Apolo didelis, bet juo galima pasitikėti ir net su svetimu vaiku palikti“ – sako Tatjana.
„Kai rinkomės taksą, negalvojome apie tai, ar šios veislės šunys draugiški vaikams. Dabar jau žinome, kad taksų meilė vaikams savotiška. Arčis nelabai mėgsta vaikus, burzgia, bet vis tiek miega šalia Edgaro. Kai rinkomės dičkį, mus papirko faktas, kad šios veislės šunys – puikios vaikų auklės. Iš tiesų Apolo įsigijom galvodami daugiau apie vaiką, nes nei taksai, nei terjerai nėra pritaikyti gyventi su vaikais. Jie nemėgsta mažų vaikų – nekandžioja jų, bet tiesiog ignoruoja. Jei vaikas lenda į akis ar skriaudžia, gali parodyti savo nepasitenkinimą, nestipriai krimstelėti, pagąsdinti. Šiaip nuo vaikų laikosi atokiau, nes nežino, ko iš jų laukti. Škotų terjerus patarčiau įsigyti tik tuomet, kai vaikams bus 5-6 metai, o taksai apskritai vaikams netinka“ – apie pasirinktus augintinius pasakoja Aleksandras.
Taip pat šeimai renkantis augintinį svarbu įsitikinti, kad būsimo šeimos nario psichika yra nepriekaištinga. „Yra būdų, kaip patikrinti šuns psichikos stabilumą. Maži šunys dažniausiai agresyvesni nei dideli. Jie mano, kad juos gali nuskriausti, todėl pradeda loti, pulti pirmi. Netgi einant gatve galima pastebėti, jog maži šunys loja be reikalo. Didelis šuo eina šalia žmogaus, nei uostinėją, nei loja, elgiasi stabiliau. Jis savo charakterį parodo tik tada, kai yra reikalas, bet ir tai priklauso nuo paties šuns.
Žmonėms, kurie ieško veislinio šuns, patarčiau pasidomėti, kam pasirinkta veislė išvesta: ar tai medžioklinis šuo, ar skirtas sargybai, ar gelbėjimui. Su medžioklei skirtais šunimis sudėtingiau, nes jie turi daugiau instinktų, reikalauja daugiau darbo, yra agresyvesni, aktyvesni, jiems reikia daugiau dėmesio. Reikia žiūrėti į gyvenamąją vietą, šeimos sudėtį, pomėgius ir tik tuomet spręsti, koks šuo geriausiai įsilietų į šeimą”.
Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai, kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.