Tokių laiškų, kaip šios merginos, esu sulaukusi tikrai daug. Ir nors laiškų detalės skiriasi, bet esmė ta pati – emocinė priklausomybė. Tai yra tokia psichinio pobūdžio priklausomybė, kai vienas žmogus dėl kito žmogaus elgesio ir asmenybės savybių pajaučia euforijos jausmą ir tą asmenį tapatina su tuo jausmu.
Euforijos-įsimylėjimo-pakylėjimo jausmas žmogų veikia kaip narkotikas. Jį norisi jausti dar ir dar, ir dar... Dėl to jausmo žmogus idealizuoja kitą žmogų ir praranda gebėjimą adekvačiai jį vertinti. Žmogus tampa priklausomas nuo kito žmogaus dėl to, kad būdamas su juo jis jaučiasi ekstazėje, o būdamas be jo kenčia ir ilgisi. Visa tai skatina jį manyti, kad tik su tuo žmogumi jis bus laimingas. Kitaip tariant, šios priklausomybės šaknys slypi iškreiptame mąstyme.
Kuo pasižymi žmogus-narkotikas? Tai charizmatiška, žavi asmenybė, mokanti bendrauti, užliūliuoti kalbomis. Mokanti meistriškai manipuliuoti jausmais. Jų egoistiškas savanaudiškumas užsimaskuoja dėl mokėjimo rodyti dėmesį, sakyti meilius žodžius ir maloniai elgtis. Deja, tokie žmonės būna malonūs tik iki tol, kol iš jų nieko nereikalaujama. Nuo tos akimirkos, kai prasideda reikalavimai ar priekaištų išsakymai, situacija iš esmės pasikeičia. Žmogus-narkotikas kuriam laikui dingsta iš savo aukos gyvenimo, o tuo tarpu auka suvokia, kad gyventi be jo nebegali.
Kas vyksta po to? Aukai tenka nusileisti, paminti savo principus, orumą, savo poreikius, bet ką, kad tik tas žmogus neišnyktų iš jo gyvenimo. Tai padeda žmogui-narkotikui suvokti savo reikšmę aukos gyvenime. Tuomet jis užtvirtina savo, kaip manipuliatoriaus poziciją, o jo partneris išsyk tampa paklusnia marionete.
Kaip taisyklė, tie priklausomybę iššaukiantys žmonės nenori eiti į jokius kompromisus tam, kad jo partneriui gyvenimas taptų mielesnis. Ignoruoja jų kančią ir egoistiškai ima tai, ko jiems reikia. Be kita ko, matydami altruistišką pasiaukojimą ir atsidavimą, jie nevertina ir negerbia savo partnerio. Būna su juo tik todėl, kad tai vienaip ar kitaip yra patogu ir naudinga.
Tačiau, kad ir koks emociškai nepriklausomas būtų žmogus-narkotikas, atsidavusi auka, jam taip pat reikalinga. Panašiai kaip šiuolaikiniam žmogui reikalingas mobilus telefonas. Toks asmuo tampa lyg patogus, naudingas ir reikalingas daiktas be kurio nesinori gyventi. Ir jei staiga tas „daiktas“ nusprendžia palikti savo „narkotiką“, tai žmogus – narkotikas arba susiranda kitą auką ir ja sėkmingai naudojasi, arba ... deda visas pastangas, kad „patogus daiktas“ sugrįžtų į jojo rankas.
Kaip vyksta tas susigrąžinimo procesas? Iš pradžių jis nieko nedaro. Tyli ir laukia, kol auka pati maldaus jo sugrįžti. Jei tai neįvyksta, prasideda subtilaus dėmesio rodymas. Jei ir to būna negana, imamasi psichiką veikiančių manipuliacinių metodų: skambiai tariami meilės žodžiai, postringaujama apie bendrą ateitį, apie tai, „koks ypatingas tu žmogus, be kurio aš gyvent negaliu“.
Aukai visi tie žodžiai praskamba kaip balzamas sielai ir ji išsilydo. Pamirštamos visos kančios, nemigo naktys, ašarų upeliai, pažadai sau: „daugiau niekada“. Maža to, jei tuo metu atsiranda naujų santykių užuomazgos, jie be vargo nurašomi vienu rankos mostu. O euforija tęsiasi iki to momento, kol prablaivėja aukos sąmoningumas ir ji pareikalaujama tesėti vienokius ar kitokius pažadus.
Kodėl aukai taip sunku atsispirti žmogui, dėl kurio tenka metų metus kentėti? Kodėl tenkinasi tais meilės trupiniais ir beviltiškai tikisi, kad vieną dieną viskas pasikeis ir gyvenimas taps rojumi?
Visų pirma todėl, kad priklausomo žmogaus psichika žmogų-narkotiką tapatina su tikrąja laime, meile ir svajonių išsipildymu. Jiems atrodo, kad be to žmogaus jų gyvenime nustos egzistuoti laimė ir meilė. Vien mintis apie tai kelia depresiją, apatiją, nenorą gyventi ir pan. Tokie žmonės nemato tikros realybės. Didesnę laiko dalį jie pragyvena iliuzijoje, kad yra mylimi, geidžiami ir tuoj, tuoj visos problemos išsispręs ir gyvenimas taps pasaka.
Ir tik retais sąmonės prablaivėjimo momentais suvokia, kad metai bėga, o niekas nesikeičia. Santykiai įstrigę tame pačiame etape ir nejuda iš mirties taško. Suvokia, kaip stipriai savęs negerbė, pasielgdami vienaip ar kitaip, tik tam, kad tam žmogui įtikti, kad tik jis labiau mylėtų ir norėtų būti kartu. Kaip žemai nusirideno jų savivertė, kad pakako tų dėmesio trupinių mainais už padovanotą sielą.
Kai skaitau tokių moterų laiškus, man pasidaro be galo gaila, kad įklimpusi į savo iškreipto mąstymo pinkles, ji vėjais iššvaisto metų metus. Eikvoja save žmogui, kuris nėra jos vertas vien dėl to... kad... jai trūksta jėgų ir valios užbaigti santykius, kurie dvasiškai alina ir sodina.
Tačiau gera žinia yra ta, kad tai įmanoma pakeisti pakeitus mąstymą. Kai įvyksta pokytis mąstysenoj į save ir esamą situaciją imama žiūrėti visai kitaip. Visa ta begalinė „meilė“ žmogui-narkotikui tėra sąmonės užtemimas, iliuzija ir apsėdimas. Žmogus, neturintis emocinės priklausomybės, nesugebėtų mylėti žmogaus, kuris verstų jį kentėti.
Tad mano patarimas moterims (ir vyrams): jei šiame straipsnyje jūs suradot save, nelaukit stebuklo ir nešvaistykite savo gyvenimo, naiviai tikėdami pasakomis. Kreipkitės į psichologus, kurie padėtų jums „prablaivėti“ ir pamatyti save iš šalies. Kurie padėtų perprogramuoti mąstymą ir pajunktų gebėjimą save valdyti. Visa tai įmanoma pakeisti kai pasikeičia požiūris į gyvenimą ir save.
P.S. Jei turit konkrečių klausimų, susijusių su šia tema, galite rašyti man. Atsakysiu kiekvienam užklausos siuntėjui.
