Taigi apie malūną, gerbiamieji skaitytojai. Prie Vilniaus (na, gerai, šiais laikais jau Vilniuje, šiais laikais jau ir Ukmergė yra praktiškai Vilniaus dalis, taip ta sostinė išsiplėtus) yra Verkiai, kilę nuo žodžio „verkti“ (aš taip maniau vaikystėje), ir ten yra kaimo restoranas, kurio oficialus pavadinimas „Vandens malūnas“, bet jį visi vadina Verkių malūnu, nes vėjo malūno niekur Vilniaus apylinkėse ir nėra, o atominę elektrinę statyti mums uždraudė prietrankos, kurių atsiklausėme.
Vandens malūnai patys savaime man yra mieli: ten visada teka vanduo, dažniausiai graži ir rami aplinka, ir jie yra energetinės nepriklausomybės simbolis – kai kuriuose, pavyzdžiui, Užvenčio dvare netoli Kelmės, dar yra ir maža hidroelektrinė padaryta, ir patys šviesa apsirūpina, ir dar tinklui parduoda. Pats mačiau, šeimininkas ten rodė.
Todėl prieš malūnus nieko neturiu. Jie turi vienintelę problemą: labai jau panašūs dažniausiai į kitą įstaigą, apie kurią esame ne kartą kalbėję. Kokią? Kaimo turizmo sodybą, su drožinėtomis raganomis ir karšto vandens kubilu. Kas būna blogiausia kaimo turizmo sodyboje? Ne, ne kanalizacija ir ne plonos sienos, per kurias girdisi ne Dubysos čiurlenimas, o knarkiantis girtas dėdė Anicetas.
Kaimo turizmo sodyboje blogiausias dalykas būna maistas. Ten kepta duona su česnaku būna vienintelis naudingas organizmui patiekalas, kuris ne tik česnako dėka užmuša bakterijas, bet ja galima ir alaus kamščius atidarinėti.
Kaimo turizmo sodybose už „šaltą stalą“ su visais tais jūsų vyniotiniais būna blogiau tik atnešami „karšti patiekalai“, kurie dažniausiai visgi yra mirusių vištų suktinukai su džiovintomis slyvomis, kurios po orkaitės pavirsta juoda, lipnia mase, kaip tirštas tepalas ant geležinkelio vagono ašies. Ir skonis toks pat.
Bet čia nukrypau nuo temos. Apie Verkių malūną žinojau tiek, kad ten žmonės valgė skanią menkę. Turbūt ne iš upelio. Menkė – jūrinė žuvis, panaši į kalmarą, tik su uodega.
Verkių malūno interjeras yra kaip visų tų liaudiškų restoranų, kurie pasidarė neregėtai populiarūs po nepriklausomybės atkūrimo, nes mes visi manėme, kad svečiams iš užsienio tai įdomiausia ir mieliausia, mūsų visos klumpės ir spragilai. Svečiams, kalbantiems rusiškai, tai buvo tokia ideali pusiau pastoralinė, pusiau biurgeriška Pribaltika, tokia kaip ir beveik Vokietija, kurią jie principe buvo matę filmuose apie viduramžius ir muškietininkus ir kurie buvo filmuoti toje pačioje Pribaltikoje.
Paprasti stalai, ačiū Dievui, židinys (visada gera mintis) ir paprastas valgiaraštis, kuris negudrumu ir trafaretine nuobodybe gali varžytis nebent su giminių baliuje skeliamomis kalbomis ir sveikinimais. Čia tas atvejis, kai jau iš valgiaraščio žinai, kad kulinarinių atradimų šiandien bus ne daugiau, negu gerų vynų ant lentynos kaimo parduotuvėje, kuri vadinasi „Parduotuvė“. Kai kaimo restorane siūlomos cezario salotos, „užkandis prie alaus dviems“ ir kita klasika, aš jau iškart žinau, kad recenzijoje teks išsidirbinėti, rašant nesusijusius dalykus, kad užpildyčiau spaudos plotą. Man moka ne tik už jūsų komentarus, bet ir už raidžių skaičių. Todėl ir stengiuosi. Todėl ir stengiuosi. Todėl ir stengiuosi.
Žuvienė (€3) – ir mes dabar labai dažnai užsisakinėjame žuvienę, nes kažkaip labai pamėgome tą sriubą – buvo adekvati. Ar ji skiriasi nuo žuvienės, kuri brangiuose restoranuose kainuoja €10? Skiriasi. Tą už dešimt aš prisimenu. Šitos – ne.
Užkandėlė su silke (€3,80) turėjo tampresnį ryšį su atmintimi. Ta prasme, ji man priminė tą Lietuvą, kurioje mano jaunystėje mišrainę patiekdavo stiklinėje taurėje, ir kurios aš norėjau, kad nebeliktų. Lietuva tegul būna, o štai silkės stiklo taurėje geriau nereikia. Kaip ir vištienos, užkeptos su sūriu ir ananasu. Suprantate, apie ką aš? Nieko blogo, aišku, ta silkė. Suvalgiau, pinigai juk mokėti. Senus laikus smegenyse atgaminau. Patį patiekalą pamiršau dar jo nebaigęs valgyti. Tai viskas, ką jums apie šį užkanduką reikia žinoti.
Triušiena su grybais (€9,20) buvo kokybiška ir visiškai neskani. Papaišymai balzaminiu padažu ant lėkštės skonio neprideda. Įspūdžio jie nedaro niekam. Įspūdį pamakalavimai ant lėkštės galėjo padaryti gal prieš dešimt metų kam nors, atvykusiam iš gūdaus kaimo ir pirmą kartą pamačiusiam Akropolyje eskalatorių. „Žiūrėk, laiptai patys važiuoja!”. Taip ir čia. „Kaip čia prigalvota, ant lėkštės dryžiai, matyk tu man, ko čia tam Vilniuje prisimandravoja“.
Pagaliau, žuvies patiekalas (€8) buvo paprastas, normaliai iškeptas žuvies gabalas, kurį iškeptų bet kas, kas turi keptuvę ir žuvies gabalą. Ir kam elektros neatjungė už skolas.
Dviese sumokėjome €28 ir arbatpinigius.
Žinote tą plakatą, kur dailininkas pavaizdavo priešistorinius laikus, kur ežere turškiasi mieli dinozaurai, tolumoje – kalnai, ir parašyta: „Lietuva, kurią iš mūsų atėmė“. Yra nuomonė, kad tai tikras plakatas, sukurtas referendumui dėl žemės pardavimo.
Tai štai, šis restoranas yra ta Lietuva, kurią iš mūsų atėmė pažanga, švietimas, užsienio kelionės ir užsienio kalbos. Nebrangi, neįdomi ir skausmingai provinciali. Ten duoda valgyti, nuo to maisto niekas nesubloguoja, ir yra daugybė žmonių, kuriems to pakanka.
Man to nepakanka. Mano gyvenimas trumpas, ir aš nenoriu jo leisti restoranuose, kur maistas man sako tiek pat mažai, kiek ir korėjietiška TV laida apie mezgimą. Restoranas turi daryti magiją. Čia magijos buvo maždaug tiek pat, kiek gatvės šlavime. Dvi žąsys iš penkių.
Vandens malūnas, Verkių g. 100, Vilnius. Tel. +370 5 27 11 666.
Kasdien nuo vidurdienio iki 22:00.
