- Visą savo laiką skiriate gamtai. Kada supratote, koks Jūsų tikrasis pašaukimas? Ar jau vaikystėje žinojote, kad būsite gamtininkas?
- Iš tikro esu be galo laimingas žmogus, nes man niekada nereikėjo galvoti, ką pasirinkti gyvenime, kuo domėtis, kaip gyventi. Kiek save pamenu, esu tik su gamta. Net mano žmona biologė, dukra - taip pat. Kad būsiu gamtininkas, aš žinojau visada. Gal tik negalėjau to labai aiškiai pasakyti...
Savo gyvenimo tikrojo tikslo nevadinčiau pašaukimu - tai kažkas kita. Kaip rašytojas, negaliu rasti tam tinkamo žodžio. Tačiau kiti tai vadintų lemtim: pirmi atsiminimai yra apie girią, apie ančiukus, kurie ropinėja man ant kelių, mažą šuniuką, triušiukus, mano tėtuko (taip Suvalkijoje vadina senelį) ir Mamos pasakojimus, kelionę arklio traukiamom rogėm su tėte į girią. Tada buvo ankstyvas pavasaris ir aš pamačiau netoli kelio tupintį kiškį - nebuvau niekada iki tol jo regėjęs iš taip arti, todėl po to vaizduotė piešė ir piešė kiškius... Vienas už gražesnis, tikresnis. Negaliu pasakyti, kodėl tik gamta, kodėl tik gyvūnai, augalai.
Visi žodžiai apie gamtą būdavo išgirsti, visi parašyti dalykai - perskaityti ir įsiminti. Norėjau žinoti vis daugiau, iškamantinėjau visus savo pažįstamus, bet man jie negalėjo padėti - niekas nepažino paukščių, augalų. Būdamas vaikas sau daviau žodį, kad kada nors juos visus pažinsiu ir apie tai parašysiu knygas, kad kiti vaikai galėtų iš jų mokytis. Och, tos vaikų svajonės! Tačiau kai kurios ėmė, ir išsipildė...
Toliau buvo mokykla, studijos, darbas Žuvinto rezervate, Valstybiniame gamtos apsaugos komitete, Aplinkos apsaugos departamente... ministerijoje. Tačiau visa tai - tas pat darbas, tas pats žinių kaupimas. Viskas vienam dideliam tikslui - būti gamtininku.
- Ar turėjote autoritetą, iš kurio mokėtės?
- Autoritetas būtinas, ir ne tik vaikams, bet ir visiems. Man autoritetas gamtoje buvo mano tėtė, kuris labai jautriai mokėjo paaiškinti paprastus dalykus, nuo mažens mokė neskriausti, suprasti. Štai einame per mišką - man gal ketveri... Tėtė sustoja, iš kišenės išsitraukia lenktinį peliuką ir rodo mažą medelį, vaikiško piršto storumo. „Iš jo išaugs ąžuolas“, - sako jis ir rodo, kaip reikia pagenėti šakas, kad medelis augtų sparčiau. Bandžiau surasti tą ąžuolaitį... neradau. Jis jau turėtų būti neapglėbiamas.
Didžiausias autoritetas - profesorius Tadas Ivanauskas: savo pavyzdžiu, darbštumu, veiklos tikslingumu, žiniomis. Nežinau, kaip išdrįsau parašyti jam laišką: papasakojau apie savo rastus paukščius ir jų lizdus, apie juodąją meletą. Išdėsčiau planus... Nežinojau profesoriaus adreso, tad laišką išsiunčiau į Obelynę, netoli Kauno esančią jo sodybą. Apie gegužės 20 dieną (tą puikiai prisimenu) gavau laišką ir siuntinuką. Nuo Profesoriaus Tado Ivanausko...
Drebančiom rankom atplėšiau laišką, atsargiai išvyniojau į rudą popierių susuktas dvi knygas. Dovana... knygos su autografais ir laiškas su linkėjimais. Rašyta gegužės 12 dieną. Mane giliai sujaudino ši dovana ir ypač – jos išsiuntimas: juk Profesorius (eidamas jau 88 metus) pats ėjo į Kauno centrinį paštą, pats ant paruošto siuntinėlio užrašė adresą. Išsiuntė vaikui, kurio nei žinojo, nei pažinojo. Kuris galbūt visai netaps gamtininku...
Birželio 1 d. netekom Profesoriaus Tado Ivanausko. Aš apsiverkiau lyg netekęs paties brangiausio žmogaus. Tačiau kitaip elgtis negalėjau.
Praėjo tikrai daug metų, o Profesoriaus pamoka man išliko labai aktuali ir svarbi. Ir šiandien aš dažnai užduodu sau tokį klausimą: ar dažnai dabar profesoriai tą daro, ar siunčia savo knygas į kaimą nežinomiems vaikams?
Tikėdamas vaikais ir savo tauta, aš stengiuosi lankytis mokyklose, kalbėti, pasakoti visiems tai, ką žinau. Kodėl mes turėtume tuo nesidalinti? Šią pamoką gavau iš Profesoriaus Tado Ivanausko. Jis buvo ir tebėra man didžiausias autoritetas.
- Esate gamtininkas, puikiai žinomas visoje Lietuvoje. Labiausiai Jus žmonės vertina už tai, kad mokate paaiškinti labai sudėtingus dalykus paprasta kalba taip, kad suprastų visi. Kaip Jums tai pavyksta? Ar to galima išmokti? Ir apskritai, kaip pelnyti žmonių meilę ir pasitikėjimą?
- Nieko nepaprasto čia nėra... Tiesiog reikia labai mėgti savo dalyką, tikėti juo ir mylėti žmones. Ir dar - labai mylėti savo kalbą. Kalbėtis su žmonėmis reikia nuoširdžiai, ir viskas bus suprasta. Nesu tikrai visa žinantis, visad prisipažįstu, ko neišmanau. Tačiau per daugiau kaip 50 metų aktyviai dirbdamas vienam bendram reikalui sukaupiau pakankamai patirties, padedančios man orientuotis ir gana sudėtingose situacijoje. Kai kam tai nepatinka. Tačiau aš ir jiems siūlau užsiimti kuo nors rimtu, studijuoti ir rezultatai po kokių 50 metų bus matomi.
Jei nori, kad žmonės tavim tikėtų, tikėk jais. Dalinkis viskuo, ką žinai, ką išmokai, atradai. Klausk ir domėkis. Dėkis galvon. Kadangi gamtoje viskas kitaip nei žmonių gyvenime (žmogų aš vadinu vienu nesuprantamiausių gyvūnų...), visada skatinu į gamtą, į gyvūnus, augalus žvelgti kitaip. Manau, kad labiausiai to mokyti reikia vaikus - pačius pačius mažiausius. Juk jie kada nors mokys savo vaikus... Mes visi turime kalbėti viena kalba ir apie tą patį.
- Daugybę laiko praleidžiate gamtoje. Ar nepritrūksta laiko sau ir artimiesiems?
- Na taip... su tuo laiku kaip visada - striuka. Aš tikrai suprantu savo šeimą, nes negaliu jai skirti tiek laiko, kiek galbūt reikėtų. Tačiau ir gamtai laiko nepavyksta skirti tiek, kiek trokštu. Galbūt, reikėtų pasirinkti kažką... siaurinti savo interesus. Tačiau juk viskas taip įdomu, visko taip norisi - ir išlėkti į miškus šilagėlių fotografuoti, ir gervių pasiklausyti, ir pirmųjų žiedų žiūrėti, ir... Kai kada važiuojame drauge. Bet dažniau aš vienas, nes kas ten turės kantrybės laukti manęs, klupinėjančio prie augalų ar su fotoaparatu „medžiojančio“ vabaliukus...
- Lietuvoje vis dar pasitaiko atvejų, kai piktybiškai kenkiama gamtai. Sakykite, kaip keičiasi situacija: ar iš tiesų mažėja gamtos niokotojų ir ką daryti, kad situacija pagerėtų greičiau?
- Mes visada per pikti patys sau: tikrai nesame nei patys blogiausi, nei patys pikčiausi. Mūsų gamta - viena nuostabiausių Europoje, ją mes saugome labai gerai. O patys žmonės... Tikslingai gamtą niokojančių tikrai nedaug - randame juos, apie juos kalbame. Kai reikia - baudžiame. Manau, kad daugiau reikėtų skirti dėmesio auginant jaunimą. Mokyklose, šeimose jie negauna tų žinių, kurios reikalingos jaunam žmogui. Arba šios žinios padrikos, neauklėjančios.
Mane tiesiog pribloškia mokymas „projektais“ - kai vaikai kažką išmoksta, iškala, atsiskaito ir pamiršta. Manau, kad ši žalinga praktika yra nusikalstama, ir propaguojantys ją neturėtų nei vadovėlių rašyti, nei vaikų mokyti. Juk mums reikia mąstančio, o ne „kalančio“ žmogaus. Ne užmirštančio išmoktą medžiagą (taigi iš karto reikia imtis jau kiti „projekto“), o ant jos auginančio logišką tęsinį. Kai žmonės išmoks mąstyti ir matyti būsimas savo veiklos pasekmes, labai daug kas mūsų gyvenimuose pasikeis. Santykis su gamta - taip pat.
- Kokias šiuo metu matote didžiausias aplinkosaugos bėdas Lietuvoje ir kaip jas reikėtų spręsti?
- Kaip jau minėjau, aplinkosaugai reikia pribręsti, užaugti. Didžiausias mūsų dienų iššūkis - jaunimo (ir ne tik jo) auklėjimas, bendrojo ekologinio raštingumo puoselėjimas. Viskas prasideda nuo žmogaus. Todėl didžiausia šių dienų aplinkosaugos jėga laikyčiau švietimą, mokymą, informavimą ir pilietiškumo ugdymą. Tik savo valstybei gyvenantis ir kuriantis žmogus galės padėti išspręsti visas problemas ir bėdas.
- Gal galite palyginti: kaip atrodė aplinkosaugos sistema, kai tik pradėjote dirbti?
- Visų pirma, aplinkosaugos sistema formavosi kur kas vėliau nei aš pradėjau dirbti profesionalaus gamtosaugininko darbą (tai buvo daugiau kaip prieš 36 metus). Tada buvo gamtosauga, o atskirai ir kitos nedrąsios būsimos aplinkosaugos apraiškos. Palyginimui būtina atskira studija, dviem žodžiais to nepasakysi. Skirtingos politinės sistemos kūrė nevienodas sąlygas. Ko gero, dabar esame puikiausioje situacijoje, nes viskas priklauso tik nuo mūsų: mes patys kuriame teisinę sistemą, patys tvarkomės. Dabar esame jau kitokie... Tačiau aplinkos apsauga turi tobulėti ne sekdama paskui pasaulio progresą, o lėkdama prieš jį, kad tinkamai pasiruoštų labiausiai netikėtiems iššūkiams.
- Ar turite savo mėgstamiausius: įdomiausią augalų ir gyvūnų rūšį, įdomiausią Lietuvos vietą ir įdomiausią užsienio šalį?
- Labai sunkus klausimas. Man viskas gamtoje taip įdomu... Ir visi naminiai gyvūnai, jų veislės domina. Jei galėčiau, tikrai laikyčiau pulką naminių balandžių ir dar visokių kitų padarų. O šalys? Lietuva. Ji man gražiausia. Kitur taip pat traukia, tik ne į miestus - į gamtą. Dievas duos, dar pakeliausiu.
- Kokie Jūsų ateities planai? Gal turite svajonę, kurios vis dar siekiate?
- Kol kas visi planai - darbuotis gamtoje, darbuotis gamtai ir žmonėms. Dar noriu parengti keletą knygų, aplankyti pelkes, kurių nespėjau gerai pažinti, dar noriu... Daug ko norisi, vadinasi, svajonės dar nesibaigia.
