Alamaba. (Ne)laisvi laisvėje
Sausio 13-oji. Man, tai istorinė diena. Priklausau tai kartai, kuriai neteko dalyvauti tuose baisiuose įvykiuose, kai žmonėms savo krauju ir ašaromis teko kovoti už vieningą ir nepriklausomą šalį – Lietuvą. Tariant šį žodį nejučia atsiranda gumulas gerklėje ir mintis, kiek daug man, mums visiems reiškia mūsų valstybė? Nenoriu tikėti piktais žmonėmis, jų nusivylimu ir agresija, kai apie Lietuvą kalbami blogi dalykai. Taip, jų yra, taip – jų bus, tačiau MES esame tie, kurie turime problemas spręsti.
Reiškiu beprotišką pagarbą tiems žmonėms, kurie paaukojo savo gyvybes, nedvejodami tą naktį skubėjo ginti svarbiausių mūsų šalies objektų, ar galų gale tiesiog šiltai sėdėjo savo namuose ir sekė įvykius kitais kanalais. Neįmanoma pažinti visų šių žmonių, tačiau to ir nereikia. Sutiktas praeivis gatvėje, močiutė viešajame transporte, vaikas kulniuojantis į mokyklą – visa tai yra Lietuvos dalis.
Pikta skaityti ir matyti žmones, kurie koneveikia Lietuvą, jos žmones (suprask, pačius save) ir visą aplinką. Ne aplinka ar žmonės blogi, ne valdžia ar sprendimai, kuriems darome didelę įtaką, lemia mūsų likimus, o požiūris. Paklauskite savęs, ką AŠ gero padariau, kad Lietuva šiandien būtų geresnė šalis?
Ar padėjote paslydusiam žmogui? O gal tik abejingai pažiūrėjote ir pagalvojote: „Ačiū Dievui, ne man“. Kada paskutinį kartą padėkojote prekybos centro kasininkei už atliktą darbą, o ne užsipuolėt dėl kelių centų blogai atiduotos grąžos? Kada ėjote balsuoti, aktyviai domėjotės politikais, jų siūlomomis idėjomis, o ne populiariomis lozunginėmis frazėmis? Senokai, ar ne? Valdžią išsirenkame mes, dėl blogų sprendimų tylime mes, į korupciją apatiškai žiūrime mes.
Būkim drąsūs ir vieningi. Globalių įvykių kontekste tai ypač svarbu. Nors ir būdami svetimoje šalyje nepamirškite, kad dideli darbai prasideda nuo mažų žingsnių, graži aplinka – nuo menkiausios šypsenos, o laimingi žmonės yra tuomet, kai dirba vardan to, kuo tiki, nesitikėdami kažko mainais.
Už laisvę, mylimi piliečiai!
DELFI skaitytoja. Nuoširdus ačiū Jums už laisvę!
Tą dieną, kai Lietuvos žmonės negailėdami savo gyvybės kovojo už mūsų šalies laisvę, man buvo vos dveji, tad neatsimenu tų kraupių įvykių, tačiau kasmet jaučiu pagarbą bei didžiulį dėkingumą tiems, kurie tą laisvę man ir mums visiems iškovojo.
Nesuprantu (nors dažnai stengiuosi būti tolerantiška ir įsiklausyti į kitų nuomonę) aiškinančių ir dar be galo stropiai giriančių gyvenimą sovietinėje Lietuvoje. Juk tik tų drąsių mūsų šalies žmonių dėka, kurie atsiliepė į Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko kvietimą ateiti prie Parlamento rūmų ginti, paremti ir saugoti strategiškai svarbiausių šalies objektų, mes šiandien gyvename laisvoje – niekam kitam nepriklausančioje – Lietuvoje. Ir nors mažais žingsniukais, tačiau judame į priekį, kuriame geresnį gyvenimą savo Tėvynėje. Ir tai mane verčia džiaugtis ir didžiuotis savo šalimi.
Apie tai, kaip 1991 metų sausio 13-osios naktį Seimo rūmus, Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto rūmus, Tarptautinės telefonų stoties pastatą saugojo tūkstantinės žmonių minios, kalba kraupios nakties liudininkais tapę lietuviai. Po tokių išgyvenimų ne vienas jų norėjo išsikalbėti, išpasakoti visiems, ką tuo metu matė ir kaip jautėsi: „Suprantu, kad mano prisiminimai daugiau reikšmingi man pačiam – tai noras pamąstyti, suprasti save, dar kartą prisiminti žmones, su kuriais teko bendrauti. <...> Sausio 13-os naktis pilna įtampos, neaiškumo, liko atmintina visam gyvenimui. <...> Lietuva, mes su tavim.“
Žmonių pasakojimai emocingi, kupini širdgėlos, juos lydi tokie žodžiai: „kruvinoji naktis“, „siaubas sukaustė kūną“, „nugriaudėjo šūviai“, „pasigirdo šauksmai“, „krauju aplaistyta žemė“, „ropom šliaužiau kuo toliau“, „slinko siaubo valandos“. Kiekvienas norėjo prisidėti, išpasakoti kraupius įvykius ir pasidalinti skausmu su kitais. Sklaidant įvairius dokumentus akivaizdu, kad kritinėmis 1991 metų sausio dienomis į gatves buvo išėjusi didelė dalis Lietuvos. Šių skaudžių mūsų šaliai įvykių liudininkai, kurie nepabūgo stoti prieš tankus ir kurių vieninteliai ginklai buvo tikėjimas, malda ir lietuviška daina, gyva žmonių siena apsupę pastatus kartu gynė ir tą kiekvieno Lietuvos piliečio norą, svajonę, kad jo šalis būtų nepriklausoma ir laisva, kad Tėvynė būtų jų ir ne kitų. Iš parodoje eksponuojamų liudijimų aišku, kad dėl šių įvykių bei jų baigties jaudinosi visi Lietuvos žmonės.
Minint šią datą svarbu nepamiršti tų, kurie už laisvę paaukojo gyvybes, daugelis jų buvo jauni, jėgų gyventi ir kovoti pilni žmonės: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinas Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vidas Maciulevičius, Vytautas Jancevičius nuo patirtų sužalojimų mirė vasario 18 d., dar daugiau nei 500 buvo sužeisti.
Sausio 13-osios įvykiai daugeliui mūsų į atmintį įstrigę kaip žiauraus išpuolio prieš beginklius žmones gedulo diena. Tad kaip ir kasmet, kiekvienas mūsų, tikiuosi, bent jau aš tikrai, prisiminęs ir apmąstęs šių įvykių prasmę gali tik padėkoti paprastais, lietuviškais žodžiais: „Ačiū Jums už laisvę!“
DELFI skaitytoja. Kur dingo vėliavos?
Atsimenu 1991 m. sausio 13 d. Man tuomet buvo 12 m. Mes gyvenome provincijoje, sesuo tuo metu studijavo Vilniuje. Buvo labai baisu, kai išgirdome per televiziją apie žuvusius žmones, o dar baisiau buvo, kai negalėjome prisiskambinti sesei, nes linijos arba neveikė, arba buvo užimtos. Mačiau nerimą ir siaubą savo tėvų akyse. Ir koks palengvėjimas buvo, kai pagaliau pavyko prisiskambinti sesei. Tą dieną prieš 25 m. kažkodėl atsimenu dažnai.
Šiuo metu turiu jau savo šeimą. Gyvename Vilniuje. Auginu 6 m. sūnų. Šiandien ryte, prieš darželį nutariau papasakoti savo sūnui apie šią dieną. Pasakiau, kad kaip atminimą ryte žmonės turės uždegti žvakutes languose, įsisegti neužmirštuolės žiedą. O ant namų ir įstaigų turėtų būti iškeltos vėliavos.
Išėjus į lauką pastebėjau, kad ant mūsų namo nebuvo vėliavos. Maniau, gal tik ant mūsų namo užmiršo iškelti, tačiau veždama vaiką į darželį pastebėjau, kad nei ant vieno namo, parduotuvės ar pan. nebuvo iškelta mūsų trispalvė. O vaikas vis klausinėjo, kodėl niekas neiškėlė vėliavos.
Atsakymo neturėjau. Vienu metu net suabejojau, gal šiandien ne sausio 13 d., o tiesiog paprasta darbo diena. Nurimau, kai atvažiavau į darbą ir pamačiau kolegas įsisegus neužmirštuolės žiedelį ir degančias žvakutes languose.
DELFI skaitytojas. Kodėl mes neverti Sausio 13-osios aukos?
Gimiau 1990-aisiais. Po metų Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Todėl tėvai mane visada vadindavo laisvės vaiku, taip netiesiogiai duodami „užduotį“, kurią mano kartos žmonės turi įgyvendinti – Lietuvos Laisvės įprasminimą.
Simboliška, bet ta pati karta tapo daugybės po to buvusių įvykių liudininke. Valstybės sukūrimas iš nieko, stojimas į ES ir NATO bei kitas institucijas, kartu ir tapimas lygiaverte rimta europietiška valstybe. Šiuos ir daugybę kitų dalykų matė visi, ne tik laisvės karta.
Tačiau laisvės kartos misija buvo kitokia. Mes turėjome, nors ir simboliškai, sujungti senąją Lietuvą bei jos žmones su europietiškąja Lietuva ir jos žmonėmis. Todėl atėjus Sausio 13-osios jubiliejui ir šiai dienai sulaukus tiek pat metų, kiek šiuo metu yra man, savęs paklausiau, kaip vykdau savo užduotį.
Pradėjau užduodamas sau klausimą, ar žinau visų, žuvusiųjų ginant Tėvynės laisvę Sausio 13-ąją, pavardes? Ir iškart supratau, kad tuo mano užduoties vykdymas ir baigiasi – žinau vos kelias, ne visas. Pasijutau jų aukos nevertu piliečiu.
Esu iš tų jaunuolių, kurie laukia sočios duonos kąsnio, paklausdami, ką man valstybė gali duoti. O kai duoda, paklausiu, ką gali duoti dar. Suprantama, nesu tinginys, todėl dirbu, ką dirbu, ir gyvenu kaip gyvenu, ne emigruoju. Tačiau čia iškart prisimenu, ką mokiausi mokykloje.
Suomiai žino visus pagrindinius kovotojus, laimėjusius laisvę Žiemos kare. Ir jų vardus kala aukso raidėmis ir kabina mokyklose, o vaikus moko jų pavardžių vos tik išmokus jiems kalbėti. O aš nežinau visų mūsų pavardžių. Todėl už tai tegaliu visų jų atsiprašyti.
Tik laukiu, kol bus numesta mana iš dangaus. Vietoj to, kad paklausčiau savęs, ką darysiu, kad rytojus būtų kitoks. Vietoj to, kad paklausčiau savęs, ką darysiu, kad būčiau vertas jų aukos.