„Man nuostabu, kai filmuojantis gali tapti visai kitu žmogumi, atsidurti kitame pasaulyje, mirti, prisikelti, išgyventi įvairiausias emocijas. Tai – tikra magija“, – sako moteris.
– Nuo vaikystės norėjote vaidinti, bet aktorystės mokslų nekrimtote. Svajonės išsipildė: dabar sėkmingai filmuojatės kine, televizijos serialuose, dirbate teatre. Ar talentui nereikalingas diplomas?
– Čia susideda daug veiksnių – ir begalinis noras, ir sėkmė, ir sutikti žmonės. Vaikystėje teatras man atrodė ypatingas, mistinis pasaulis, į kurį patekti neįmanoma. Po mokyklos baigimo pasirinkau pragmatiškesnę profesiją – įstojau mokytis anglų kalbos. Tačiau likimas po truputį vedė aktorystės link.
Kiekvienas šio mano kelio atspirties taškas prilygo stebuklui – tiek susitikimas su pirmuoju mokytoju aktoriumi, režisieriumi Petru Venslovu, tiek atsiradimas teatro scenoje pirmiausia dirbant su įvairiais projektais, koncertais, renginiais, vėliau – televizijoje, spektakliuose, kine.
– Neteko išgyventi, kad esate savamokslė?
– Iš pradžių tikrai jaučiausi nevisavertiškai. Lydėjo tam tikras nejaukumo jausmas prieš kolegas, kitus žmones. Galvojau, kad gal kieno nors kito vietą užimu... Tačiau juk ne aš, bet mane visąlaik pasirinkdavo. Taigi ir vertinti savo darbą palieku režisieriui, žiūrovams, kritikams.
Daug ko išmokau bendraudama su talentingais žmonėmis, tai man – didžiulė vertybė. Jie įkvepia norą siekti, sužinoti, atrasti, gal kur nors ir suklysti, bet nesustoti vietoje.
Kita vertus, ir pati esu labai savikritiška, perfekcionistė, dažnai vertinu save tamsesnėmis spalvomis. Vis galvoju, kad galėjau geriau padaryti. Nemoku atsiriboti nuo vaidmenų, sakyti „kaip išėjo, taip išėjo“. Stengiuosi atiduoti visą save ir nuolat tobulėti. Kiekviena pasiekta kalno viršūnė man – tik kito kalno papėdė.
– Po jūsų debiuto M.Ivaškevičiaus filme „Santa“ pralėkė dveji metai. Kokį impulsą davė ši patirtis?
– Vaidmuo šiame filme buvo dar vienas stebuklas. Kartu – ir nemažas iššūkis: teko atsiskirti nuo šeimos, vykti filmuotis į Laplandiją. Be to, kino aikštelės reikalavimai gerokai skiriasi nuo televizijos serialo filmavimo. Labai vertinu šią patirtį.
Galvojau, kad tai bus pirma ir paskutinė premjera. Tačiau štai dabar laukiu dar vieno filmo pasirodymo – ką tik baigėm darbą su armėnų režisieriumi. Filmas „Paskutinis gyventojas“ – vėl nemažas išbandymas: teko ir psichiatrines ligonines aplankyti, daug situacijų pamatyti, perleisti jas per save. Skaičiau daug teorinės medžiagos. Džiaugiuosi, kad teko vaidinti su Holivudo aktoriais.
– Kine jaučiatės geriau nei vaidindama teatre?
– Kinas ir teatras – be galo skiriasi, bet man abu labai įdomūs. Pradėjau karjerą nuo kino, tad galbūt jaukiau jaučiuosi prieš kameras. Man nuostabu, kai filmuojantis gali tapti visai kitu žmogumi, atsidurti kitame pasaulyje, mirti, prisikelti, išgyventi įvairiausias emocijas. Tai tikra magija.
Teatre vėl kitaip: prieš pakylant uždangai girdi publikos šurmulį, galvoji, kad tai dėl mūsų spektaklio šie žmonės susirinko, suvažiavo iš toli, po darbų. Tai irgi nuostabus jausmas.
Kine dinamika didesnė, reikia prisitaikyti prie scenos. Spektaklis – gyvas, besikeičiantis organizmas, čia viską gali pradėti nuo pradžių, bet nėra antro dublio.
– Viešumoje neatrodote emocionali, o kuriant vaidmenis?
– Nei filmavimo aikštelėje, nei scenoje neturiu su kuo pyktis. Tiesiog nėra dėl ko. Stengiuosi į viską reaguoti ramiai, nedaryti skubotų sprendimų. Geriau patylėti, nei išsižioti ne vietoje ir ne laiku. O apmąsčius geriau pasakyti protingai.
Bet namuose šitos taisyklės kažkodėl negalioja (juokiasi). Tačiau vyras, mokėdamas pats susitvardyti, suvaldo ir mane.
– Sutuoktinis supranta aktorės darbo niuansus?
– Namuose turiu tvirtą ramstį, didžiulį saugumo jausmą ir palaikymą, Tai labai vertinu. Prieš imdamasi naujų didesnių darbų visada pasitariu su vyru. Jei projektas įdomus, prasmingas, jei žinau, kodėl to imuosi, jis kaip tik skatina pabandyti. Auginame dukrelę Elzę (6,5 m.), todėl deriname darbines išvykas.
– Kaip aktorystė pakeitė jūsų asmenybę?
– Sunku pasakyti, kaip, bet tikrai pakeitė. Atvėrė platesnį akiratį. O kuo jis įvairiapusiškesnis, tuo įdomesnis esi žmogus, tuo daugiau spalvų gali suteikti ir personažui. Esu likimui už tai dėkinga ir labai noriu, kad toks intensyvus kūrybinis gyvenimas niekada nesibaigtų.
– Neslegia atpažįstamumo našta?
– Negaliu teigti, kad tai nepatinka. Man įdomu kalbėtis su žmonėmis. Kartais nebespėju fiziškai tiesiog visų išklausyti, bet man atrodo natūralu, kad žiūrovai atpažįsta savo mylimo serialo veikėją, nori užkalbinti. Kaip tik džiugu, kad išdrįsta prieiti, padėkoti.
Aš irgi jaučiuosi dėkinga, kad jie žiūri, vertina. Būna ir herojų vardais šaukia, klausia, ar tikrai ta pati sesuo esu, ar neturiu dvynės (juokiasi).
