Žinoma, dėl skonio nesiginčijama, bet asmeniškai man Vilniaus eglutė šiemet buvo gražiausia, kokia kada nors buvo visoj Lietuvoj. Ką sakė žmonės: „Nežinau... Ai, gal septyni iš dešimt“, „Gal kokie šeši, penki – būna ir geriau...“ Ėmiau protestuoti, kad tokie žmonės yra apgailėtini, nes nevertina net to, kas jiems duota nemokamai. Žinoma, visi pasakys – ne nemokamai. Tai juk už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus. Taip – tiesa, bet juk tie pinigai galėjo nueiti bet kur. Galėjo būti pastatyta bet kokia eglutė ir papuošta bet kaip, kad tik valdantieji sutaupytų pinigų ir daugiau jų pasiliktų sau. Bet ne – eglutė buvo pastatyta ir dar kokia!
Tas 21 proc. mokesčių jau sumokėta ir bus sumokėta kas mėnesį. Kas nepakeičiama – tebūnie užmirštama. Kodėl mes skleidžiame tiek daug negatyvumo? Ar vis iš to absurdiško orumo? Dar viena – pati juokingiausia – lietuvių frazė: „Tai įžeidžia mano orumą.“ Tebūnie, vaikai liks nevalgę, bet aš liksiu orus.
Tokį tuščią orumą daugelis lietuvių išreiškia labai paprastai: „Man nereikia, kad pakeltų atlyginimą dešimt eurų. Tai – pasityčiojimas. Tegul išvis nekelia atlyginimo.“ Orumas ar kvailumas? Šiemet dešimt eurų, kitąmet dešimt, ir dar po metų dešimt... Po penkerių metų atlyginimas galbūt bus pakilęs jau daugiau nei penkiasdešimt eurų – ar mes kada nors išmoksime sulaukti to, kas „mums ir taip priklauso“?
Ar orumas nereiškia, kad geriau turėtume gyventi ir dirbti savo šalyje, gaudami tokį atlyginimą, kokio nusipelnėme pagal išsilavinimą ar užimamas pareigas, kad ir gaunant minimumą – eiti į parduotuvę, kur su tavimi gimtąja kalba sveikinsis pardavėja, kur tau, paprašius pagalbos, padės; likti gimtinėje ir gyventi kaip visaverčiam šios visuomenės nariui, o ne išvažiuoti vergauti į užsienį, kur daugelis dirba sunkiausius darbus, iš svetimšalių tyčiojamasi, su jais nekalbama. Ar tai orumas?
Ar pinigai ir „geras“ gyvenimas (tas kelias dienas per savaitę, kai neari kaip darbinis arklys, o gali šiek tiek pailsėti – tvarkyti namus, gaminti visai savaitei maistą, rūpintis vaikais) svetimoj šaly, kur nesi visavertis visuomenės narys, yra orumas, ar vis dėlto tai likimas savo šalyje, kovojant su Tėvynės problemomis, stengiantis išgyventi ten, kur gimei. Kaip tai juokinga – lietuviai emigrantai bando apsimesti, kad svetur viskas gerai, kad jie yra visaverčiai kitos šalies gyventojai, bet patys burnoja prieš pabėgėlius ir nenori jų įsileisti. Manot, kitataučiai nori įsileisti lietuvius?
Emigrantai ir yra tikrų tikriausi pabėgėliai – pabėgo nuo „skurdo“, nuo „nedarbo“ (nes Lietuvoj už minimumą tingi dirbti Darbo biržos surastą darbą, o svečioj šaly, gaudami daugiau pinigų, ars tris kartus sunkiau ir netingės – bent jau taip viliasi iki nuvažiavę ir nusitrynę pirmas pūsles, pasitempę nugaras ir ligi pirmo spjūvio į veidą), nuo prasto oro (nes Danijoj ketvirtą valandą ryto birželio pradžioje rinkti braškes tikrai nešalta, o Ispanijoj esant trisdešimties laipsnių temperatūrai skinti apelsinus yra kaip tik tai, ko reikia sveikatai stiprinti), nuo vis kylančių kainų (nes draugas sakė, kad Norvegijoj viskas daug pigiau nei Lietuvoj...), nuo siaubūno euro, kurį lietuviai puikiai perprato, galbūt patys išradę naują pinigų vertimo sistemą, galbūt pasimokę iš garsiosios Monikos – „vienas litas yra vienas euras, o vienas euras – trys penkiasdešimt lito“. Kas dar neperprato šios sudėtingos pinigėlių konvertavimo sistemos, štai labai paprastas paaiškinimas: 2.70 euro už pakelį cigarečių = 2.70 litų – tai ir perkam, ir rūkom, perkam ir geriam – juk degtinė dar niekada nekainavo pigiau! Tuomet 5 eurai už salotas restorane yra baisiausias apiplėšimas, nes tai juk dvidešimt litų.
Ir čia nebėra ko pridurti. Žmonės puikiai gaudosi naujausiose technologijose, bet daugelis labai mažai nusimano apie politiką, ekonomiką ir retas kuris supranta – Lietuva nėra pasaulio bamba.
Nereikia šitaip susireikšminti – kiekvienas savoj valstybėj skundžiasi. Kodėl? Todėl. Žmonės tokie jau yra – vieni viskuo skundžiasi, kiti – džiaugiasi. Ir apklausus tuos pačius danus, norvegus ar anglus būtų panašiai patenkintų ir nepatenkintų savo valstybe žmonių. Žvelkime į pasaulį šiek tiek platesnėmis akimis ir galbūt tada suprasime, kaip gerai gyvename.
Lietuva nuolat lyginama su kitomis pasaulio valstybėmis kaip labiausiai prasigėrusi, mokanti mažiausius atlyginimus ir t.t. Kodėl nelyginame Lietuvos su valstybėmis, kurios yra pačiame sąrašo gale ir smagiai nepasijuokiam iš lietuvių taip mylimu juodu humoru – „cha, ten ir ten daugiau nei pusė valstybės gyventojų bedarbiai, o štai dar vienoj šaly, lenkiančioj Lietuvą alkoholio suvartojimo reitinguose teigiama linkme, žmonės visiškai negeria – kodėl? Todėl, kad neturi nei maisto ar gėrimų parduotuvės, nei pinigų jiems įsigyti." Juokinga, ar ne? O juk mes turime viską – tereikia atsistoti ir pasiimti. Reikia dirbti. Nereikia verkti.
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – antrasis straipsnis konkursui. Pirmąjį galite perskaityti čia.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.