Gyvenantiems mažesniuose miestuose ir miesteliuose nuosava transporto priemonė dažnai būtina, bet greičiausiai irgi tik tais atvejais, jeigu darbo vieta yra atokiau nuo namų. Mat į kasdienines keliones per daug nesukant galvos galima leistis autobusu arba traukiniu.
Tiesa, išlaidos dažnai bus dar didesnės, nei automobilio išlaikymas.
Kita medalio pusė yra gyvenimas megapolyje, tokiame kaip Londonas. Šiame mieste su mašina nusigauti į biurą centre gali užtrukti visą amžinybę, o stovint spūstyje akimis palydimas pilnutėlis metro traukinys atrodys tolima ryto svajonė. Pridėkime dar kasdieninį 11,50 svarų įvažiavimo į centrinę miesto dalį mokestį (congestion charge), – todėl planus įsigyti automobilį atideda tūkstančiai Anglijos sostinės gyventojų. Tačiau ne visi.
Pačiame Londono sūkuryje, trečiojoje zonoje, gyvenanti 27 metų Monika savo gyvenimo neįsivaizduoja be „mylimo mažojo „Minio“, – taip ji vadina savo nediduką, miesto gatvėms puikiai pritaikytą automobilį: „Niekada nebuvau didelė viešojo transporto gerbėja. Žmonių minios metro stotyse, pilni autobusai prieš darbą ir po darbo man atrodo tikras energijos švaistymas.
Gal taip atrodo dėl to, kad nesu kilusi iš didmiesčio. Gyvenau nedideliame mieste, Kėdainiuose, o ten beveik visur vaikščiojau pėsčiomis. Iki mokyklos nueiti užtrukdavau apie penkiolika minučių, pramoginių šokių pamokos, kurias lankiau, taip pat buvo netoli namų. Visi draugai gyveno tame pačiame kieme. Vėliau išvykau dirbti ir studijuoti į nedidelį ir jaukų Bradfordą. Manau, kad jau vaikystėje ir paauglystėje žmogaus aplinka pradeda formuoti įpročius visam likusiam gyvenimui. Save visuomet laikiau mažesnių miestų gyventoja, kol gyvenimas iškrėtė pokštą ir atsidūriau Londone“, – pokalbį su „Tiesa“ pradėjo jauna mergina, kuri kasdien džiaugiasi, jog vairuoja pati.
– Tikriausiai tokiame mieste kaip Londonas sunku buvo išsiversti be viešojo transporto arba savo automobilio?
– Kasdien važinėjau viešuoju transportu apie pusę metų po atvykimo. Londone gavau darbo pasiūlymą. Esu baigusi kompiuterių mokslus ir dirbu pagal specialybę beveik pačiame Londono centre, Hammersmith rajone. Kadangi gyvenu Vandsvorte, pėsčiomis nelabai privaikščiosi. Tik apsigyvenusi nusprendžiau, kad įsigysiu savo svajonių automobilį „Mini“ tą pačią dieną, kai tik turėsiu susitaupiusi jam įsigyti reikalingą pinigų sumą. Užtruko šešis mėnesius, ir pagaliau iš metro persėdau į savo nuosavą „mašiniuką“.
– Kaip manote, ar automobilis Londone yra patogesnė susisiekimo priemonė, nei viešasis transportas?
– Mano manymu, labai svarbu įvertinti maršrutus, kuriais ketini keliauti dažniausiai. Jeigu tam, kad nuvykčiau į darbą, reikėtų pervažiuoti per visą miestą, tuomet automobilis man būtų dar naudingesnis! Aplinkkelių sistema šiame mieste išvystyta kuo puikiausiai. Jeigu dirbčiau kitame miesto gale, nuvažiuoti su metro gali užtrukti apie pusantros valandos. Su mašina kelionės laikas sutrumpėtų perpus, nes užtenka išvažiuoti į Londoną ratu juosiantį M25 arba kitą artimesnį aplinkkelį, ir miesto „kamščius“ tiesiog aplenki.
Be to, jeigu tik patinka vairuoti, savo automobilyje jautiesi žymiai patogiau: gali klausytis muzikos, mėgstamos knygos įrašo arba kalbėti telefonu; be abejo, naudodamasis ausinėmis.
– Kiek kainuoja Anglijoje išlaikyti automobilį?
– Kartą skaičiavau, kad vairuodama savo nuosavą automobilį išleidžiu tik nežymiai daugiau, nei kainuotų viešojo transporto nuolatiniai bilietai. Kuro ir mašinos išlaikymo išlaidos yra palyginti labai nedidelės. Panašiai kaip mokesčiai už komunalines paslaugas – turint darbą Anglijoje dėl jų nereikia per daug sukti galvos, kaip ir dėl automobilio išlaikymo.
Didžiausios išlaidos buvo įsigyjant patį automobilį, tačiau jo vertė taip greitai nekrinta, todėl bet kada galėčiau jį parduoti ir atgauti didžiąją dalį sumokėtų pinigų. Daugiausia lėšų šioje šalyje suryja automobilio draudimo išlaidos. Draudžiausi visiems metams į priekį, taip žymiai pigiau, nei draudimas vienam ar trim mėnesiams. Nors pavyko sėkmingai pasinaudoti akcijomis ir draudikų pasiūlymais, vis dėlto suma susidarė nemaža, apie 600 svarų. Kad ir kaip ten būtų, išlaidos viešajam transportui perkant nuolatinį bilietą 1–3 zonoms atsieitų apie 1800 svarų per metus. Bet juk daug didesnis patogumas – galiu būti pati sau „bosė“ ir bet kada išvažiuoti kur nors toliau iš Londono savaitgaliais bei šventinėmis dienomis.
Kitas „Tiesos“ kalbintas pašnekovas teigė, kad myli mašinas ir labai mėgsta vairuoti, tačiau nemato prasmės sėsti už nuosavo automobilio vairo didžiuliame mieste. Prieš pusmetį į Jungtinės Karalystės sostinę atvykęs žemaitis iš Plungės Leonas bandė įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau netrukus gavo pasiūlymą padirbėti viešbučių aptarnavimo srityje, čia tebedirba iki šiol.
Šiandien vyriškis nemato galimybių persėsti prie nuosavo automobilio vairo Londone. Anot jo, tai sukeltų daugiau rūpesčių, negu duotų naudos: „Nevilioja Londono kamščiuose praleisti valandą ar daugiau. Jeigu reikėtų kasdien važinėti iš Becktono į centrą, sugaiščiau daug laiko, todėl renkuosi metro.“
Paklaustas, ar prieš tai yra tekę pačiam vairuoti automobilį Anglijoje ir ar nesirinktų patogesnio maršruto į miesto centrą aplinkkeliu, Leonas teigė Londone automobilio nevairavęs ir to daryti nenorėtų: „Londone gatvės yra labai siauros, eismas – milžiniškas, maži atstumai tarp mašinų stovėjimo vietose ir prasilenkiant kelyje. Kartais važiuodamas autobusu net nusistebi, kaip dviem mašinom pavyksta prasilenkti. Tokioje „košėje“ vairuoti tikrai nenorėčiau.“
– Londone automobilio nevairuojate, tačiau be transporto šiame mieste išsiversti praktiškai neįmanoma. Ką manote apie viešąjį Londono transportą?
– Jis labai labai brangus! Turbūt brangiausias pasaulyje. Per mėnesį išleidžiu po šimtą svarų, o už juos net kirsti pirmos zonos negaliu. Reikia išlipti artimiausioje stotelėje ir persėsti į autobusą, antraip kainuos dar dvigubai tiek.
Bet yra ir patogumų. Bet kurią dieną vėliau grįžtant iš centro ar iš draugų gali naudotis naktiniais autobusais. Girdėjau, kad netrukus savaitgaliais pradės važinėti metro ir naktį. Apkritai, Londono transportu esu patenkintas. Jeigu nebūtų taip brangu, važinėtis Londone būtų dar smagiau.
– Minėjote, jog atvykęs į Londoną bandėte įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju. Ar nebūtų kilę keblumų prireikus važiuoti ir siauromis miesto gatvėmis?
– Vairuotojo darbas seniau mane viliojo, bet tik tolimųjų reisų. Jausmas vairuoti tokiuose miestuose kaip Londonas būtų tikrai ne pats smagiausias. Autostrados, autobanai ir greitkeliai – kitas reikalas. Aišku, kad darbas sunkus, reikia nuolatos kovoti su miego trūkumu, kelyje gali pasitaikyti visko – bet čia ir smagumas, niekada nenuobodu. Mieste vairavimas kitoks, čia reikia nuolatinio susikaupimo, nes nežinai, kas ir kada sugalvos išsukti iš šalutinio kelio ar apsisukti viduryje kelio.
Taigi, nuosavas automobilis Londone gali būti tiek puikus pagalbininkas, tiek našta. Jo nauda tokiame dideliame mieste labiausiai priklauso nuo to, kokiu maršrutu kasdien tenka keliauti.
Jeigu į darbą reikia vykti piko metu ir leisti laiką vėjais spūstyse, viešasis Londono transportas yra nepakeičiamas. Tačiau jeigu esate užkietėjęs vairavimo entuziastas ir keliauti į miesto centrą dažnai netenka, automobilis bus ne tik puikus ir praktiškas pagalbininkas – vairuodamas visuomet jausies „pats sau ponas“.
