Esu vienišos motinos vaikas ir dėl to patiriu daug streso. Nuo pat to laiko, kai save atsimenu, girdėdavau motinos nuolat sakomus žodžius aplinkiniams: „Aš negaliu, man juk reikia vaikas užaugint, aš neturiu laiko, nes man reikia vaikas užaugint, aš gyvenu skurdžiai ir nieko neturiu, nes man reikia vaikas užaugint“, man REIKIA, nes man reikia vaikas užaugint.
Aš jaučiausi tarsi kažkokia našta motinai, dėl kurios ji patiria visus tuos „neturėjimus“ ir „negalėjimus“, visus tuos „neturtus“ ir „negalias“ bei „ypatinguosius poreikius“. Aš ją myliu ir gerbiu, taip, aš dėkingas, kam mane ji augino, bet net ir dabar tas jos „man reikia vaikas užaugint“ rėžia ausį. Juk aš jau užaugau, negana to, subrendau. Juk kiek pasaulyje yra vienišų motinų, kurios ne vieną, o kelis vaikus vienos užaugino? Be to, realiai mes niekada ir neskurdom. Labai daug seneliai, kiti giminės padėdavo.
Dar reikėtų pasakyti, kad mano močia labai konservatyvių pažiūrų ir labai pamaldi, mane ji taip pat nuolat tempdavosi į bažnyčią, o po to garsiojo atskiro kambario išsikovojimo net dvejus metus turėjau vaikščioti sekmadieniais į bažnyčią ir ruoštis Komunijai, sutvirtinimui. Suprantu, kad tai nieko blogo, kad bažnyčioje nieko blogo nemoko, bet tada jaučiausi tikrai „sutvarkytas“. Motina vis pabrėždavo, kad kaip jau gyvensiu paskui, jai nerūpi, bet kol kas jos pareiga yra „sutvarkyti“, t.y., privesti prie visų komunijų, „birmavonių“ ir dar kažko, neužfiksavau, kas į jos tą sąvoką „sutvarkyti“ įeina.
Gėda prisipažint, tačiau iki niolikos metų aš miegodavau su močia vienoje lovoje. Ir ji to nepatingėdavo pabrėžti aplinkiniams: „Štai koks geras tas mano vaikas, tikras mamyčiukas, nuo manęs nei per žingsnį, net vienoje lovoje miegam“. Nepamenu, kiek man tiksliai buvo, ar trylika, ar keturiolika metų, o gal dar tik dvylika, bet supratau, kad tai didžiausia nesąmonė ir pareiškiau nemenką protestą. Nereikia juoktis, kad anksčiau nesupratau, tai atrodė natūralus dalykas, nes niekada kitaip ir nebuvo. Na, bet kai pasidarė man gėda dėl to, aš taip motiną pastačiau ant ausų, kad išsikovojau atskirą kambarį ir teisę užsidaryti duris, o močia galėdavo įeiti tik pasibeldusi. Oho, kiek skambučių giminaičiams, tetoms, dėdėms ir skundimosi, jog man paauglystės krizė prasidėjo. Kiek ji su visais konsultavosi. O jau kiek ašarų... Ir vis man sako: „Tu mane privesi... Aš tau sakau – tu mane galiausiai privesi“.
Apie tas ašaras – atskira kalba. Vos ką – tuoj jai nosinaitės reikia. Lengvai susigraudina, lengvai viskuo patiki... Prisipirko visokių žirnelių ir cukrinukų, vadinamų homeopatiniais vaistais, visokių brangių maisto papildų ir pradėjo tikėti, kad ji sulieknės. Apskritai, koks agentas ką pasiūlo, ji perka. Mano žodžio ji neklauso, tik išsilieja ant manęs. Ir šiaip užknisdavo ji visada mane. Visą savaitgalį turėdavau tupėti su ja namie, kai eidavau į mokyklą ar treniruotes, tik baigiasi, ji skambina, kontroliuoja, jei pavėluosiu 5 minutes, nei ji tikisi ir yra apskaičiavusi, tuoj skambina. O, kaip dėl šios priežasties aš laukiau pilnametystės! Kaip svajojau, kad išeisiu atskirai gyventi.
Pradėjau kurti planus, kur mokysiuos, ką dirbsiu. Motina irzo, pastebimai prastėjo jos nuotaika. Galiausiai net susirgo. Tada aš spėjau susirasti merginą. Bet nieko, kaip susirgo, taip greit pasveiko ir net nespėjau apsidairyti, kaip mano mergina išgaravo. Ir pradėjo motina kurti planus apie mano ateitį – dabar jau ji, o ne aš. Ir jai, pasakyčiau, velniškai sekėsi. Kadangi čia ne tema apie tai, kaip jai pavyko per labai trumpą laiką pasikelti ant babkių ir nusipirkti didžiulį kotedžą, nedetalizuosiu, čia gal kada kitą straipsnį parašysiu. Motina man pareiškė: jokių studijų Vilniuje, lieki gyventi namie, aš dėl tavęs kotedžą pirkau, jį tau ir užrašysiu su laiku.
Gerai, pagalvojau, ir, vos tik išlaikęs abitūros egzaminus ir įstojęs mokytis neakivaizdžiai, susiradau darbą rajono centre, aišku, tokių amatininkų, kaip aš, trūksta (tyčia nerašysiu, kad nebūčiau atpažintas). Miestelyje nuoma nebrangi, tai ne Vilniaus kainos, tad ten ruošiausi išsinuomoti butą ir apsigyventi su savo mergina, kurios atsiradimas mano gyvenime iki pat širdies gelmių įskaudino motiną. Ji pasakė, kad kol ji mokosi ir dar neteka už manęs, net negalvočiau gyventi po vienu stogu, ji, kaip minėjau, yra konservatyvi ir pamaldi. Ne kartą nugirsdavau, kaip motina, kalbėdama telefonu, sako, kad aš su Aurelija nebūsiu laimingas, kad jos charakteris jai nepatinka ir taip toliau. Vieną panelę nuo manęs motina jau atmušė mokyklos laikais, tad bijojau to paties scenarijaus.
Motina man nupirko ir naują automobilį – ledinę „Volvo“. Ir pasakė: į darbą važinėsi. Tiesa, akivaizdžiai prie mano merginos nesikabinėja, juolab, mano Aurelija tik savaitgaliais ir ateina pas mus, ir tai ne kiekvieną savaitgalį. Kai ji nakvoja pas mane, motina eina iš proto, apskritai jos nervai pašlijo, ji netgi kartais man panaši į beprotę, čia kaip kada, bet naktį atsikėlusi eina pagurkšnoti degtinės, nes kankina nemiga, ypač, kai Aurelija nakvoja. Močia pasidarė labai įtari, kelis kartus netgi užsiminė apie tai, kaip jos pasiklauso, kaip namuose ir jos telefone vos ne yra įrengtos blakės. Pagaminusi vakarienę ji laukia manęs grįžtančio iš darbo minutė į minutę.
Jaučiuosi dabar tikrai „sutvarkytas“. Išeiti vis dėlto gyventi atskirai, kaip mano močia sako – „ant savo šiknos“ ir atsisakyti aprūpinto gyvenimo? Bet tada motina man vis tiek ramybės neduos – ji vaidins sergančią, mirštančią, o gal ir tikrai pasiligos, nes, kaip minėjau, jos elgesys man kelia nerimą. Ar bandyti gyventi kotedže ir kažkaip vėl padaryti revoliuciją, kaip tada, kai išlipau iš močios lovos? Jei taip, tada kokiu būdu tą perversmą padaryti ? Gal kas turite „fix“ idėjų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame pasidalinti mintimis! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: