Prieš kelias dienas ėjau į parduotuvę apsipirkti šventėms. Pirkinių prisikroviau kelis sunkius maišus. Ėjau automobilio link, kai aikštelėje netikėtai vienas iš maišų praplyšo ir visi mano pirkiniai pabiro ant žemės. Šalia iš savo automobilio kaip tik lipo vyras. Jis priėjo ir pasilenkęs nuo žemės ėmė rinkti mano pirkinius. Jam atsistojus ir pažvelgus man į akis vos iš rankų neišmečiau likusių maišų. Tai buvo jis. Mano svajonių vaikinas iš universiteto laikų.
Jis man padėjo nunešti pirkinius iki automobilio, sukrovė juos į bagažinę. Padėkojau jam ir mandagiai išsiskyrėme. Įsėdusi į automobilį pradėjau save keiksnoti, kad praleidau šansą pagaliau su juo artimiau susipažinti. Bet jau buvo šaukštai po pietų...
Po kelių dienų su šeima nuvykome Kūčių vakarienės pas tetos šeimyną. Tėvai tą patį vakarą išvyko į namus, o aš likau dar vienai dienai – t.y. Kalėdoms – pasisvečiuoti pas tetą. Atsikėlę visi kartu smagiai papusryčiavome. Neilgai trukus ėmė skambėti telefonai – su šventėmis sveikino draugai ir pažįstami. Tetai paskambinusi draugė prisipažino kaip tik su sūnumi važiuojanti lankyti močiutės. Teta pakvietė draugę užsukti į svečius. Po kiek laiko pasigirdo skambutis į namų duris. Teta tuo metu gamino valgyti, o pusbroliai su pusseserėmis buvo antrame namo aukšte. Aš tuo metu kaip tik lipau laiptais į pirmą aukštą, tad nusprendžiau atidaryti duris. Jas pravėrus, širdis ėmė beprotiškai daužytis – už jų stovėjo man nepažįstama moteris ir JIS. Iš jo veido išraiškos supratau, kad pamatyti mane jam buvo taip pat labai netikėta.
Tuo metu prie durų atėjęs dėdė pakvietė svečius užeiti į vidų. Vaikino mamą dėdė nusivedė su savimi pas tetą į virtuvę, o man teko pareiga užimti jaunąjį svečia. Pakviečiau jį eiti pas jaunimą į antrąjį aukštą. Nuėjus ten, abu įsikalbėjome. Atrodė, kad esame šimtą metų pažįstami. Jis prisipažino, kad vis norėdavo mane užkalbinti universitete, tačiau nedrįsdavo. Turėjome tiek daug apie ką pakalbėti, kad nusprendėme dviese išeiti pasivaikščioti į lauką. Dingo laiko suvokimas. Galiausiai suskambo jo telefonas – mama pasigedo jo, juk abu turėjo važiuoti pas močiutę, o jis kažkur tiek laiko prapuolė... Grįžome į namus, jie išvažiavo pas močiutę. Greitai sulaukiau jo skambučio. Savo džiaugsmu nusprendžiau pasidalinti su Jumis. Aš vėl pradėjau tikėti Kalėdų stebuklais!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas skirtas konkursui „Po šių Kalėdų aš pradėjau tikėti stebuklais...“