„Nuo to laiko Naujieji metai man nustojo buvę švente. Nedideliame kaimo name susirenka trys šeimos (dar atvažiuoja vyro brolis su žmona ir vaikais). Vienas ir tas pats scenarijus: moterys sėdi virtuvėje, kone iki pusiaunakčio, vyrai daugiausiai geria alų ir kalba apie savo reikalus su kaimynu, kuris būtinai ateina „pasveikinti su artėjančiais“. Jau pykina nuo tokių Naujų metų.
Mano sesuo gyvena Klaipėdoje, sutinka Naujuosius savo namuose. Irgi skundžiasi nuoboduliu: maisto gaminimas, išgertuvės, televizorius, dainos ir snaudulys. Tikros šventės iš tiesų nėra…“
Galiausiai, rašo autorė, nebelieka šventinės nuotaikos, dingsta būtina harmonija, atsiranda susierzinimas. Ką daryti? Ramybė – tai gebėjimas išspręsti problemą. Ir situacija, analizuojama skyriuje „Naujieji metai – toli nuo namų?“ – tik viena iš 50 tipinių mūsų gyvenimo situacijų, kurios aprašomos naujoje Jaroslavo Melniko knygoje. Po bestseleriais Lietuvoje tapusių „Moters laimės enciklopedijos“ ir „Gyvenk be kompleksų“, autorius išleido knygą „Ramybė problemiškame pasaulyje“.
Kaip rašoma anotacijoje, rašytojas ilgą laiką dirbo psichologu žurnaluose „Moteris“ ir „Laima“, tvarkė psichologines rubrikas internete, ir sukaupė daugybę paliudijimų, kaip žmonėms pavyksta išvengti nuobodaus sėdėjimo prie stalo ir susikurti šventinę nuotaiką.
Kaip gi patariama elgtis šioje situacijoje? Bėgant metams, mūsų psichologija keičiasi. „Pasitinku Naujuosius gerų draugų, senų pažįstamų, kompanijoje. Geriame šampaną, linksminamės, šokame, daug juokaujame, – sako trisdešimt devynerių Laima. – Bet pastaraisiais metais man susidaro įspūdis, kad mes visi tik sumaniai imituojame linksmumą, kurio (tikrojo) jau senai nebėra. Mes prisiverčiame kvatotis, nes taip reikia.“
Dėl to Laima nusprendė sulaužyti tradiciją. Praeitais metais ji pasikalbėjo su vyru, ir jiedu nusipirko nebrangius kelialapius į Kroatiją, į kalnus. Naujieji toli nuo namų, kalnuose, akis į akį su žvaigždėmis? Kodėl gi ne? „Kai sėdomės į taksi, su lagaminais, siaubingai gailėjausi: kur aš važiuoju? Į nepažįstamą šalį? Į kalnus, kur naktis ir sniegas? Ir neaišku kokios sąlygos… Taip staiga užsinorėjau sutikti Naujus metus įprastoje jaukioje aplinkoje, prie židinio!“ O štai Laimos įspūdžiai sugrįžus iš Kroatijos: „Tarsi pabuvojau savo jaunystėje – pirmąkart per pastaruosius dešimtį metų pajutau, kad dar esu jauna, pilna jėgų! Per penkias ten praleistas dienas grįžo pasitikėjimas savo jėgomis, noras gyventi. O Naujųjų metų sutikimas prie laužo ant bedugnės krašto, kur mes drauge su kitais tokiais pat pamišėliais žiūrėjome, kaip krenta žvaigždės, tiesiog apvertė aukštyn kojom visą mano tolimesnį gyvenimą. Tai buvo kažkoks stebuklas, kuris vertas bet kokių pinigų.“
Sulaužyti gyvenimo stereotipus – be galo sunku. Bet kartais tai būna vienintelis žmogaus išsigelbėjimas, akcentuoja autorius. Bet nebūtinai toli išvažiuoti, kad Naujieji metai jums taptų švente. Kartais pakanka sutikti šventę kitoje kompanijoje, su kitais žmonėmis, kitoje aplinkoje. Jei kaskart švenčiate namie, kodėl nepasiryžti sutikti pusiaunakčio restorane, kuris jums pagal kišenę (galų gale, kartą metuose sau galima leisti).
Atsiprašau už pernelyg ilgas citatas. Bet norėjau parodyti, kaip psichologinės rašytojo, nors ir turinčio psichologo išsilavinimą, knygos skiriasi nuo „profesionalių“ psichologų knygų. Jos skaitosi lengvai, tarytumei skaitytum romaną, o patarimai atrodo tikslūs, originalūs, besiremiantys unikalia žmogaus, rašytojo ir mąstytojo patirtimi.
Kad Naujieji metai būtų švente:
1) Turi būti kažkas naujo (sutikimo vieta, žmonės, aplinka, šventės scenarijus);
2) Kuo daugiau jaunų žmonių šalia;
3) Negalvokite apie savo amžių, pajamas, „perspektyvas“ (pasikliaukite likimu ar Dievu, jei esate tikinti);
4) Neprisiminkite patirtų pažeminimų, įžeidimų, nesėkmių;
5) Geriau neužsiimti svarbiais reikalais savaitę prieš šventes (ypač priešventinėmis dienomis);
6) Pageidautina be ypatingo reikalo nesilankyti pas gydytojus (nežinote, ką jumyse aptiks ir dėl ko nugąsdins);
7) Išvakarėse apsilankykite kirpykloje, pas masažistę, saunoje: atsipalaiduokite!
8) Dvi naktis prieš Naujuosius geriau normaliai išsimiegoti: šventė ir nuovargis nesuderinami;
9) Sausio pirmąją būtina praleiskite keletą valandų gryname ore, net jei už lango ir šalta: nešvęskite kelias dienas tarp keturių sienų, su tais pačiais žmonėmis, antraip greitai pavargsite nuo tokios šventės
Ramybė – kai žinai, kaip spręsti problemą
Tai tik vienas naujos Jaroslavo Melniko knygos „Ramybė problematiškame pasaulyje“ aspektas. Knygos, kurioje abėcėlės tvarka pateikti pamąstymai ir patarimai, regis, pačiais svarbiausiais gyvenimo atvejais. Būdingas jos bruožas: temų originalumas, kurios beveik neaptinkamos kitose psichologinėse knygose.
Netikėtas aspektas: vyro charakteris moteriškas! Jis „minkšto būdo“, švelnus ir net kartais verkia. Ar tai visada blogai moteriai? Žinoma, moterys tikisi santūraus ir stipraus vyro, kuris retai rodo savo emocijas. O kas, jei „vyriškas santūrumas“ pasirodys besąs tiesiog sielos skurdumu? Abejingumu? Ar tai jau blogai turėti „minkšto būdo“ vyrą?
Gerai, kai taip mėgstate savo darbą. Bet štai moteris skundžiasi psichologui: „Pastaruoju metu aplankė jausmas, kad darbe man geriau, negu namie. Tas mane išgąsdino.“
Antrasis vyras. Ar antroji šeima tikrai turi daugiau šansų ir kodėl?
Duktė pasidarė svetima. Kaip išsaugoti pasitikėjimą, artimą ryšį? Blogiausia, kad apie tai susimąstome tada, kai pasitikėjimas jau sugriautas!
Visi bijo depresijos. Daugeliui depresijų atsiranda todėl, kad netekęs mokamų malonumų, žmogus lieka apskritai be malonumų.
Jūsų vyrą gundo darbe. Moterų apsuptyje vyro elgsena keičiasi! Ar reikia į tai žiūrėti rimtai?
Jūsų vyras įsimylėjo. Susidūrėte su jausmu, o jausmai niekada nestovi vietoje. Reikia būti atsargiai ir, svarbiausia, neskubėti iš to daryti tragedijos.
Mūsų teisė liūdėti. Nemokėjimas liūdėti – infantilizmo bruožas!
Vedybos iš išskaičiavimo – pasiteisina? Tam tikro išsiskaičiavimo esama visada, net ir tada, kada jumyse prabyla jausmai. Nereikia šito bijoti.
Turi vaiką su pirmąja žmona. „Praėjus pusmečiui po mūsų vestuvių, Antanas pranešė, kad dukrai prasideda vasaros atostogos, ir kad jis norįs, kad ji pas mus pagyventų (mes gyvenome mano bute)“. Kaip elgtis?
Vyriška draugystė – šeimos priešas? Vyras ir toliau susitikinėjo su draugais, važinėjo su jais žvejoti, vaikščiojo gerti alaus į barą. „Aš to nesuprantu. Juk jis dabar vedęs žmogus, turi šeimą, o elgiasi tarsi būtų viengungis!“. Kaip teisingai elgtis moteriai šioje situacijoje?
Vyro draugė. Paprastai, kai sakoma „vyro draugė“, omenyje turima jo meilužė. Bet jeigu ji tiesiog draugė? Ar verta pavyduliauti?
Ar turi rašytojas leisti psichologines knygas?
Neslėpsiu, pati nustebau, pamačiusi „Rojalio kambario“ autoriaus vardą ant psichologinių knygų viršelių. Pažįstame Jaroslavą Melniką kaip žinomą rimtą rašytoją, kurio knygos ne kartą patekdavo į geriausių knygų penketukus Lietuvoje, buvo nominuota Europos literatūros premijai, o „Tolima erdvė“ net tapo BBS Metų knyga. Knyga „Paryžiaus dienoraštis“ tapo bestseleriu Lietuvoje.
Ne visiems jo prozos gerbėjams patinka, kad rašytojas apie gyvenimą kalbasi su platesne, nei jo meninės prozos, auditorija. Ar rimtas prozininkas turi kurti tik prozą? Literatūros istorijoje žinoma nemažai rašytojų, kurie rašė žurnalų ir laikraščių rubrikoms, bendravo su visai kita auditorija, nei jų meninio pasaulio gerbėjai. Rašytojai net rašo apie politiką, daro politinius pareiškimus. Tarkim, įdomus rašytojas Alvydas Šlepikas, kurio romanas „Mano vardas Marytė“ tapo metų knyga, kuria... populiarius serialus televizijoje. Ir tai neturi jokios įtakos jo prozai. Juk rašytojas turi teisę bendrauti su įvairia auditorija. Ir A. Šlepiko kuriamų serialų gerbėjų yra kur kas daugiau, nei jo literatūros kūrinių.
Viename savo interviu Jaroslavas Melnikas sakė, kad žmogaus psichologijos išmanymas – viena svarbiausių tikro kūrinio sukūrimo sąlygų. Šiuo išmanymu rašytojas ir psichologas J. Melnikas dalijasi su platesne skaitytojų auditorija savo psichologinėse knygose. Kas čia blogo? Mano nuomone, jis elgiasi teisingai, neniekindamas „paprasto“ žmogaus, kaip kai kurie rašytojai- intelektualai. Būtų kur kas blogiau, jei jis pamėgintų savo rimtą prozą pritaikyti masinei auditorijai. O nemažai rimtų rašytojų taip jau padarė.
Kitas dalykas, kad, sprendžiant iš jo paskutinių romanų „Tolima erdvė“ ir „Maša arba Postfašismas“ sėkmės (abi knygos pateko į geriausių metų knygų penketukus), jo psichologinių knygų, „Paryžiaus dienoraščio“ skaitytojai ne be nuostabos jame atranda rimtą rašytoją, kalbantį apie gyvenimo prasmę, apie tai, kas esame, kam gyvename. Argi ne toks ir turėtų būti rašytojas: uždaras savo meniniame pasaulyje ir tuo pačiu – atviras kiekvienam žmogui?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!