Stebuklais patikėti visada skatinau savo vaikus.Vaikystėje Kalėdų rytą po eglute jie rasdavo dovanų ir džiaugsmu nušvitę veidai būdavo geriausias atpildas. Ir tarsi stebuklingi burtai ar šūkis jiems atrodė žodžiai: „Viskas įmanoma, kai labai nori.“
Kuo didesni jie augo, tuo labiau sekė, iš kur tos dovanos atsiranda, net nemiegodavo naktį. Tekdavo imtis įvairiausių gudrybių, norint paslėpti dovanas po eglute, net dar vakare jas ten užmaskuoti. Kartą dovanas jie gavo visą tarpušventį. Vieną Kūčių vakarą nusprendžiau pasakyti tiesą. „Stebuklai būna tik pasakose“, – pasakiau vaikams. „Netiesa, – paprieštaravo mažylis. – Argi mamos meilė nėra stebuklas? Stebuklinga jos galia netikėti nevalia.“
Nuo tos dienos be dovanų jie gaudavo mano laišką, kuriame skatindavau jų gerąsias savybes ir džiaugdavausi pasiekimais. Tai buvo dar viena stebuklinga Kalėdų senelio padiktuota mano ranka parašyta dovana.
Prabėgo daug metų, vaikai užaugo ir jau aš sulaukdavau Kalėdų senelio dovanėlių. Džiaugiuosi, kad jie laikosi tų pačių, nuo vaikystės laikų susikurtų tradicijų: atsiprašyti, padėkoti, pasidžiaugti kartu. Saldi idilė mūsų šeimos gyvenimas tikrai nėra, esame patyrę ir šilto, ir šalto. Visko būna – ir nesutarimų, ir ginčų. Sykį pasakiau, kad nebetikiu sūnumi ir tik stebuklas gali padėti mums susitaikyti. Vieną Kalėdų rytą sulaukiau dovanos po eglute ir laiško, kuriame buvo žodžiai: „Mama, atleisk, aš įrodysiu tau, kad stebuklų būna...“
Kai susėdome prie Kūčių stalo šiemet, pirmasis prabilo vyresnėlis. Jis pasidžiaugė, pasigyrė, pranešė naujieną, kad žmona laukiasi mažojo stebuklėlio. Žinodami visą priešistorę, šio stebuklo kelyje buvusius sunkumus, labai džiaugėmės kartu.
Kitas sūnus per šias Kalėdas pagaliau susitaikė su draugės mama ir močiute, kurios dvejus metus atkakliai priešinosi jų santykiams. Tai mažas žingsnelis link geresnių santykių jų šeimoje, bet didelis stebuklas, pareikalavęs daug ryžto ir kantrybės. Na, ir pagaliau visai nedidelis, bet man stebuklas – išmokau (sunkiai ir ilgai mokiausi) ir pradėjau naudotis tik išmaniuoju telefonu.
Tokios mūsų Kalėdos. Pasidžiaukite kartu. Stebuklais vis dar tikiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas skirtas konkursui „Po šių Kalėdų aš pradėjau tikėti stebuklais...“