Tai aišku buvo išgalvotas personažas – labiau autorių pramanytas herojus, taip sakant, metafora. Bet legendiniai rašytojai gyveno seniai. Jei jie gyventų dabar ir gyventų Lietuvoje, rašytų visai kitokius kūrinius, nes jų vartojami literatūriniai triukai, tos pačios metaforos ir humoras, čia būtų visai nejuokingi ir net banalūs.
Lietuvos vagys, sukčiautojai, apgavikai ir kyšininkai – ypač iš aukštesniojo, rafinuotesniojo valdininkų luomo – toli perspjauna tuos humoristinius personažus aprašytus Ilfo ir Petrovo. Ir įžūlumu, ir akiplėšiškumu, ir arogancija, ir veidmainiškumu. O gobšumu dažnai jie gali konkuruoti tik su savo kolegomis iš kitų ministerijų, departamentų ar kitokių tarnybų.
Net pagauti už rankos prasižengimo vietoje ar su kyšiu, ar vairuojant išgėrus, ar brakonieriaujant, ar mušant žmoną, kai kurie šaunieji Lietuvos prasikaltėliai, žiūrėdami tyromis akimis, virpančiais balsais pradeda pasakoti, kad jie visai nekalti, kad jie visas savo jėgas atiduoda Lietuvai ir jos gerovei. Prasideda pasakojimų serijos apie jų nuveiktus mistinius geruosius darbus šaliai, gamtai, žmonijai ir kosmosui – šalia viso to, juk jūs suprantate, sako prasižengėlis, šitas smulkus nukrypimas viso labo niekai.
O kai policija, specialiųjų tarnybų agentai ar žurnalistai parodo pripūstą iki viršaus alkotesterį, ar nufilmuotą momentą, kaip herojus griebia pluoštą pinigų, ar deda parašą, kur jo neturėtų būti, arba duoda pasiklausyti įrašytos kalbos, kurioje toks herojus rėkia, kad čia jam per mažai siūloma, tuomet ašaros jau pradeda bėgti skruostais, o virpantis tyras balsas virsta aimana. Tai juk susidorojimas, girdisi ta aimana, tai politiniai žaidimai, nes artėja rinkimai, aimana net aidi atsimušdama į senamiesčio stogus, tai konkurentų užsakymas ir tai sąžinės neturėjimas – šitaip elgtis su žmogumi, kuris tiek daug padarė visiems aplink.
Mano akimis, panašiai dejuoja ir susikompromitavęs prezidentas, taip, beveik žodis žodin, dejuoja ir buvęs partijos vadas, įtariamas juodąja buhalterija, iš jų pavyzdį ima ir dejones varijuoja futbolo veikėjai, į vieną dūdą pučia ir visokie žentai, žmonos, broliai ir seserys, galimai lengvai prilindę prie valstybės pinigų ar kitokio turto.
Mano manymu, panašiai kalba ir paskutinė „auka“ – NŽT vadovė, teigusi, kad esanti visiškai blaiva, kai, įtariama, išgėrusi padarė avariją, ir kuri pripūtė į alkotesterį 1,66 promilės.
Ilfas ir Petrovas – ne veltui legendiniai rašytojai: jie sugalvojo ir aprašė daugybė skirtingų, originalių situacijų ir herojų, tuo tarpu mūsų kasdienių tragedijų herojai labai jau panašūs ir nuobodžiai vienodi. Tiek savo žygiais, tiek schemomis, tiek pasiteisinimais ir savo sekamom istorijom. Aišku, skiriasi žygių mąsteliai, bet faktas, kad fantazijos ir kūrybos Lietuvoje mažai – nepajudinamas.
Gal vis tik didesnį dėmesį turėtų skirti valdžia menams ir menininkų ugdymui – ir grožio aplink būtų daugiau, ir istorijos kasdien pagaunamų „valdiškų“ kyšininkų ir sukčių būtų įdomesnės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo patirtį? Pasidalinti savo mintimis? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: