Tad visi prisiekę šios kosminės epopėjos fanai nuo pat tos minutės, kai buvo paskelbta naujiena apie būsimą tęsinį, pradėjo nekantriai laukti filmo pasirodymo, vėliau, sužinojus premjeros datą, kalendoriuje braukyti likusius langelius, o kitoms kino studijoms, panašiu laiku planavusioms į kino ekranus palesti savo projektus, teko atšaukti ir perdėlioti premjerų datas tam, kad būtų išvengta triuškinančio finansinio fiasko, kadangi buvo jau iš anksto akivaizdu – rimčiau VII-ąjai „Žvaigždžių karų“ daliai pasipriešinti nesugebės niekas. Prognozės pasitvirtino ir premjeriniam savaitgaliui dar neįpusėjus „Galia nubunda“ jau triuškina visus iki tol buvusius lankomumo rekordus, o pristatymo renginys Los Andžele savo mastu prilygo „Oskarų“ teikimo ceremonijai.
2012 m. šios kosminės epopėjos sumanytojas George‘as Lucasas už 4 mlrd. JAV dolerių pardavė savo kompaniją „Lucasfilm“ ir teises kurti „Žvaigždžių karų“ tęsinius kino studijai „Disney“. Ir nors jis buvo paruošęs savo apmatus tolesnei trilogijai, jo koncepcija buvo atmesta, o pats režisierius VII-ojo epizodo kūrime dalyvavo tik kaip konsultantas. G. Lucasas situaciją įvertino filosofiškai, prilygindamas ją išsiskyrimui, ir smarkiau į naujojo filmo kūrimo darbus nė nebandė kištis, nei reiškė dėl to kokių nors pretenzijų.
Kalbėdamas su žiniasklaida jis yra trumpai atskleidęs, kokia linkme būtų plėtojęs savąjį tęsinį, tačiau dabar jau galutinai aišku, kad visa tai taip ir liks niekada neįgyvendintų projektų stalčiuje. Režisuoti šį iš anksto milžiniškai sėkmei (bent jau finansine prasme) pasmerktą projektą buvo pasirinktas amerikietis J. J Abramsas. Nors iki šiol jis daugiausia režisavo televizijos serialus, tačiau jau turėjo tarpgalaktinių filmų kūrimo patirties – tarp kol kas neitin ilgos J.J. Abramso filmografijos įrašų galima aptikti „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“ ,2009 m.) ir „Žvaigždžių kelias. Tolyn į tamsą“ („Star Trek Into Darkness“, 2013 m.) pavadinimus. J. J. Abramsas taip pat prisidėjo prie scenarijaus, kurio vingiai iki pat premjeros buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje, rašymo.
Praėjus trisdešimt metų nuo tada, kai buvo sunaikinta antroji „Mirties žvaigždė“ ir suduotas lemtingas smūgis imperijai, blogio jėgos vėl kyla, šįkart pasivadinusios Pirmuoju ordinu. Respublikos vertybių perėmėjams ir tęsėjams – Pasipriešinimui – vadovauja generolė Lėja Organa (akt. Carrie Fisher). Tiek Pirmasis ordinas, tiek Pasipriešinimas stengiasi surasti kaip į vandenį dingusį Luką Skaivokerį (akt. Mark Hamill) – paskutinį džedajų. Geriausias pasipriešinimo pilotas Pou Dameronas (akt. Oscar Isaac) keliauja į Džaku planetą, kur jam perduodama laikmena su informacija, kaip surasti Luką. Tačiau naujojo Tamsos lordo Kailo Reno (akt. Adam Driver) įsakymu Imperijos pėstininkai atakuoja kaimelį ir Pou, norėdamas apsaugoti svarbią informaciją, ją patiki savo droidui BB-8, kuriam pavyksta pasprukti.
Jo šeimininkui sekasi kiek prasčiau ir jis, atsidūręs Kailo Reno gniaužtuose, yra kankinamas, kad išduotų informaciją apie BB-8. Tačiau padedamas maištingo Imerijos pėstininko FN -2187 (akt. John Boyega), kurį dėl patogumo perkrikštija Finu, Pou pabėga, bet jo pilotuojamas TIE aparatas sudūžta Džaku dykumoje, ir tik Finui pavyksta išsigelbėti. Prisistatęs kaip vienas iš Pasipriešinimo dalyvių jis prisijungia prie šiukšlių rinkėjos Rei (akt. Daisy Ridley), kuri jau spėjo susidraugauti su BB-8, ir kartu iš supirkėjo pavogę beviltiškai seną kosminį laivą, jie ketina sugrąžinti BB-8 5 jo bazę.
Žiūrint naująją „Žvaigždžių karų“ dalį „Galia nubunda“ nuo pat pradžios neapleidžia jausmas, kad visa tai jau kažkur matyta. Tiesą sakant, atsakymo toli ieškoti nereikia – VII-asis epizodas iš esmės yra ne naujas pasakojimas, o… IV-ojo, paties seniausiojo, epizodo atkartojimas. Savotiška nauja interpretacija. Vėl turime droidą su paslėpta svarbia informacija, vėl turime Tamsos jėgų ir Respublikos analogus, turime daug žadantį jauną personažą, pasižymintį puikiu šviesos kardo valdymu ir neįtikėtinais orlaivių pilotavimo sugebėjimais, bei itin lengvai valdantį jėgą; turime netgi naują juodąjį šalmą (nors jį dėvinčiam personažui jo nė velnio nereikia)… Jau neskaičiuojant „Žvaigždžių karams“ privalomų susišaudymų, tarpgalaktinių gaudynių ir švytravimo šviesos kardais.
Iš esmės, galima sakyti, kad šiuo atveju buvo tiesiog pasirinktas saugus ir masiniam žiūrovų skoniui pataikaujantis variantas. Net jei dėl to ir teko paaukoti įdomesnę tęsinio siužeto plėtojimo perspektyvą ir gilesnius personažų ryšius. Žiūrovai nori daug šviesų ir daug garso? Daug veiksmo ir daug spalvų? Daug šaudymų blasteriais ir daug kovų šviesos kardais? Daug skrydžių ir gaudynių? Tai kodėl gi jiems viso to nedavus? Kam erzinti mases kuriant rizikingus personažus ar siužetą, kuris, dar žiūrėk, daugumai nepatiks – verčiau žaisti tuo, kas patikrinta ir dėl ko visi seniai eina iš proto.
Tiesa, kartais toks vos ne pažodinis „Naujos vilties“ atkartojimas atrodo kone komiškai. Tokiais momentais netgi sukirba abejonė, dėl filmo kūrėjų intencijų – nes karts nuo karto „Galia nubunda“ tiek dėl minėtų akis badančių paralelių, tiek dėl savo humoro atrodo ne kaip „Žvaigždžių karų“ tęsinys, o kaip itin kokybiška „Naujos vilties“ parodija. Na, kaip „Kosminiai kiaušiniai“ („Space Balls“, 1987 m.), tik daug intelektualiau, ciniškiau ir, žinoma, kokybiškiau technine prasme.
Kuriant filmą jau pakankamai greitai iš aktorių sąrašo tapo aišku, kad VII-ajame epizodo įvykiuose dalyvaus ne tik nauji personažai, bet ir seni geri pažįstami. Taigi, „Galia nubunda“ po daugiau kaip trisdešimties metų į ekranus sugrąžina pagrindinį trejetą – Haną Solo (akt. Harrison Ford), Lėją (akt. Carrie Fisher), kuri dabar nebevadinama princese, bet generole, bei Luką Skaivokerį (akt. Mark Hamill), dėl kurio iki šiol ir kilo daugiausiai spekuliacijų. Iki tol, kol nebuvo pasirodęs naujas filmas, buvo spėliojama, kad galbūt Luką patraukė Tamsioji pusė – tokioms teorijoms peno davė tai, kad nei išankstiniuose anonsuose, nei išplatintose filmo nuotraukose šio personažo niekur nebuvo matyti. Alyvos į ugnį dar įliejo paties aktoriaus M. Hamillo interviu, kuriame jis viešai svarstė tokią galimybę, kaip „visai įmanomą“. Kalbant apie veteranų vaidybą, vienareikšmiškai vertinti jų pasirodymo negalima (vien dėl labai nevienodai paskirstyto ekrano laiko).
Žiūrovų lūkesčius pateisina Harrisonas Fordas – vos tik jį išvydus aišku, kad tai ne kas kitas , o senasis Hanas Solo – toks pats kandus kosmoso kaubojus, kokį prisimename iš originaliosios trilogijos – na tik prabėgusio laiko pėdsakais veide. Tačiau Carrie Fisher vaidinamą Lėją su ankstesniu personažu sieja nebent vardas ir ryšys su Hanu Solo – iš drąsios, ryžtingos, savimi pasitikinčios ir šiek tiek šelmiškos princesės neliko nė šešėlio. Dabartinė Lėja – tik liūdnas prisiminimas apie ankstesnį personažą – kosmoso močiutė, kuriai pagarba rodoma dėl praeityje turėto autoriteto. Be šių personažų, žiūrovai vėl išvys Čiubaką (akt. Peter Mayhew) bei nepakeičiamuosius droidus C3PO (akt. Anthony Daniels) ir R2D2.
Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, nauja „Žvaigždžių karų“ dalis pristato visą puokštę naujų veidų. Pagrindinis vaidmuo tenka jaunai britų aktorei Daisy Ridley, įkūnijusiai Rei. „Žvaigždžių karai“ visada turėjo stiprių moteriškų personažų (princesė Lėja, karalienė / senatorė Padmė Amidala), tad ši tradicija nelaužoma ir dabar. Galbūt šiek tiek rizikingas sprendimas, ypač turint omeny jauną aktorės amžių, tačiau atrodo, kad su vaidmeniu jai pavyko susitvarkyti, o turimos charizmos pakaks toliau plėtoti šį personažą numatomose tęsinio dalyse. Galima netgi teigti, kad jaunosios D. Ridley pasirodymas, ko gero, geriausias iš visų jaunųjų aktorių.
Naujojo Tamsos lordo kostiumą apsivilkęs Adamas Driveris geriau vaidina su šalmu negu be jo (gal čia ir glūdi paslaptis, dėl ko jis tą šalmą dėvi), kadangi vos tik jį nusivožia, iš karto tampa suplukusiu ir pasimetusiu jaunuoliu bei išsklaido net tą minimalią į ankstesnių „Žvaigždžių karų“ atmosferą panašią nuotaiką. A. Driveriui nepavyksta perteikti jo personažą draskančios vidinės kančios, plėšančios jį tarp Šviesos ir Tamsos (deklaratyviai tą pasakyti, deja, neužtenka). Tačiau vis tik jo pasirodymas nėra pats blogiausias (nepaisant to, kad Kailo Reno nevaldomo įniršio priepuoliai žiūrovams salėje kėlė juoką). Didžiausiu nusivylimu tampa Johnas Boyega ir jo vaidinamas FN-2187, arba kitaip – Finas. Šio aktoriaus vaidyba neįtikina nei vieną minutę – viskas perspausta ir nenatūralu. Apskritai, atrodo, kad šitas personažas būtų pataikęs ne į tą filmą, kadangi Finas yra tipinis komedijos arba parodijos veikėjas (būtent jis didžia dalimi prisideda prie „Galia nubunda“ paliekamo keisto komiško įspūdžio). Na, ir žinoma, akių vartymas ir nuolatinis šniokštavimas pražiota burna vaidybos kokybės nė kiek nepadidina.
Be aukščiau išvardytų ir aptartų personažų „Galia nubunda“ supažindina su naujo tipo droidu BB-8 (pagal išvaizdą ir dydį jis yra artimesnis R2 tipo robotams), išmintinga tūkstantmete senole Maz Kanata (akt. Lupita Nyong‘o), pilotu Pou Dameronu (akt. Oscar Isaac), Pirmojo ordino aukščiausiuoju lyderiu Snouku (akt. Andy Serkis), kuriuos iš esmės nesunkiai galima palyginti su iki šiol ankstesnėse dalyse jau matytais veikėjais.
Tačiau jei scenarijus, režisūra ir vaidyba nusipelno šiokios tokios kritikos, tai techninei pusei prikišti nelabai yra ką. Iš visų techninių parametrų galbūt tik operatoriaus darbas galėtų būti kiek geresnis, tačiau net ir esama kokybė yra pakankamai aukšto lygio. Garso ir vaizdo montažas atlikti gerai.
Garso takelį vėl grįžo kurti Johnas Williamsas, rašęs muziką visoms šešioms iki šiol išleistoms „Žvaigždžių karų“ dalims. Žinoma, tokios ekstazės, kokią garso takelis sukėlė originalioje trilogijoje ar III-iajame epizode, VII-ajame epizode skambanti muzika nesukelia, bet kartais galima išgirsti ir trumpus pamėgtų melodijų motyvus.
„Žvaigždžių karai. Galia nubunda“ – kosminės epopėjos tęsinys, dar kartą grąžinantis žiūrovus į tolimą galaktiką ir kartu tiek su gerai pažįstamais, tiek su visiškai naujais personažais tiesiantis kelią į tolimesnę nuotykių perspektyvą. Juostos kūrėjai originalumą paaukojo dėl pramogos ir noro įtikti masiniam žiūrovų skoniui, ir déjà vu jausmas lydi kone nuo pirmųjų VII-ojo epizodo kadrų. Dėl to „Galia nubunda“ labiau panašėja ne į originalų tęsinį, o į IV-ojo epizodo „Nauja viltis“ 2015 m. reinterpretaciją. Pernelyg akivaizdžios paralelės, savotiškas humoras bei lyg ne į tą filmą pataikęs vienas personažas taip pat šiek tiek išbalansuoja bendrą filmo atmosferą. Tačiau tie, kas laukė tarp galaktinių mūšių ir gaudynių, laviravimo erdvėlaiviais ir grumtynių šviesos kardais, ar tiesiog pasiilgo ne tik seniai matytų personažų, bet apskritai visos „Žvaigždžių karų“ galaktikos, neturėtų nusivilti.
Nors ir trūksta originalumo, „Galia nubunda“ yra kokybiška ir ne visiškai paviršutiniška pramoga, kai kam sukelianti nostalgiją, o kai ką galbūt tik dabar įtrauksianti į kažkada seniai seniai, 1977 m. George‘o Lucaso sukurtą pasaulį.