Kadangi su buvusiais įmonių vadovais išsiskyrė vizijos, palikau įmonę. Radau man tinkantį skelbimą (viena didžiausių Lietuvos rinkos žaidėjų), nusiunčiau CV, pakvietė į pokalbį. Kaip pati personalo atrankos biuro vadovė pasakė, „spėjau įšokti į nuvažiuojantį traukinį“. Praėjau pirmą atrankos etapą ir jau laukė susitikimas su siūlančios darbą bendrovės vadovu.
Paskirtą dieną atvykau į pokalbį, jame dalyvavo ir personalo atrankų biuro vadybininkė. Pokalbis praėjo sklandžiai, mano ir biuro vadybininkės teigimu pasirodžiau labai gerai. Liko esminis klausimas dėl darbo užmokesčio.
Visą laiką tiek agentūra, kuri atrenka darbuotojus, tiek įmonė, kuri ieškojo darbuotojo, nesakė, kokį darbo atlyginimą siūlo už pareigas. Pareigos, beje, buvo vadybininko, kuris dirbtų su svarbiausiais klientais, įvestu naujus ženklus, dirbtų su jais ir t.t. Tokio lygio pareigų atlyginimas prieš 2 metus pavarčius skelbimus į rankas buvo apie 1000 eurų.
Kai per atranką kalbėjome ir manęs kelis kartus klausė, kokio atlyginimo norėčiau, paminėjus šį skaičių, man sakė, kad kalbant apie pareigas, tai realus atlyginimas, bet kiek siūlo darbdavys, nieko nesakė – tai jau minėjau. Tad kai darbdavys paklausė, kokio atlyginimo norėčiau, iš pradžių ir kiek vėliau išsakiau savo lūkesčius, palikdamas vietos ir darbdaviui, kad nebūtų „maksimumas“ ar „minimumas“.
Labai gerai suprantu, kad tai nauja vieta, naujas darbas, reikia laiko įsivažiuoti į darbą ir į pareigas, perimti visus reikalus; puikiai suprantu darbdavį, kuris nepažįsta darbuotojo, nežino jo kompetencijos ir jam mokėti vidutinį atlyginimą jau irgi yra rizikinga (čia pabūsiu nepopuliarus).
Bandomojo laikotarpio metu paprašiau 700 eurų, o po bandomojo pasiūliau vertinti mano rezultatus ir spręsim, ar esu vertas didesnio atlyginimo ar ne. Visas mūsų pokalbis baigėsi tuo, kad darbdavys pasakė, kad paskambins bet kokiu atveju, nepaisant to, ar gavau darbą ar ne. Aišku, po tokio atsakymo, kaip dažniausiai Lietuvoje būna, niekas niekam nepaskambino.
Kaip ir spėjau, niekas nepaskambino. Tik po kelių dienų sulaukiau personalo atrankos specialistės skambučio, kad darbdavys pasirinko ką tik studijas baigusią mergaitę, kuri sutiko dirbti vos už 350 eurų. Net nežinau, kaip pavadinti tokį darbdavio elgesį. Pirmiausiai, jis gaišino savo laiką, antra – mano laiką. Ar ne paprasčiau būtų buvę nurodyti skelbime, kad reikalingas vadybininkas be patirties už minimalų atlyginimą, ir kad kiti negaištų laiko, o jo negaištų ir darbdavys?
Šios situacijos apibendrinimas yra toks: kaip ir perskaičiau viename skaitytojos laiške, vyksta mugė, kuris darbdavys pigiau nusipirks vergą. Darbdaviai dažniausiai nuo būsimų darbuotojų slepia sąlygas dėl darbo užmokesčio, nesako, išsisukinėja. Ar nebūtų paprasčiau darbdaviams pasakyti, kad bandomuoju laikotarpiu jums atlyginimas bus toks, po bandomojo – tiek ir tiek pakeltas, arba vertinsim rezultatus ir nuo jų priklausys motyvacinis priedas.
Jei darbdavys bent išdrįstų taip pasakyti ir laikytųsi duoto žodžio, manau, straipsnių apie darbdavius ir darbuotojus, kad vieni neranda darbo, o kiti – darbuotojų, būtų mažiau. Kadangi šiuo metu dirbu Londone, man labai patinka tai, kaip yra Anglijoje.
Kai didieji prekybos centrai kentė labai didelį darbuotojų trūkumą, jie jį išsprendė labai paprastai – pakėlė atlyginimus iki 9,35 svarų per valandą, kai minimumas buvo berods 6,7 svarų, tai šiuo metu ne darbuotojas renkasi darbdavį, o jis darbuotoją.
Gavęs tokį darbą, stengiesi jį išsaugoti, būti lojalus. Lojalumas padeda išlaikyti darbuotojus, papildomai jiems skiriami įvairūs priedai, pavyzdžiui, kelionės apmokėjimas į darbą (kas gyveno Londone, žino, kaip tai brangu), nemokama kava, pietūs, nuolaidos, įvairiausi dovanų kuponai ir pan.
Jei Lietuvos darbdaviai pasirinktų panašią strategiją, manau, išspręstų labai daug klausimų, susijusių su darbuotojų trūkumu, ir nebereikėtų galvoti, kur rasti vergą, kuris už minimumą galėtų dirbti už tris darbuotojus. Nebereiktų skųstis, kad darbuotojai nelojalūs, bėga po pirmojo atlyginimo ir pan.
Taigi, gerbiamieji darbdaviai, kaip tik metų pabaiga, kaip tik planuojat kitų metų biudžetą. Ar nevertėtų, kaip mėgstu sakyti, paimprovizuoti, surizikuoti ir pritaikyti Anglijos pavyzdį nekvalifikuotiems darbuotojams mokėti daugiau nei minimumą, laikytis duoto žodžio, įdiegti mokymus, įvairius kursus, motyvuoti, nenorėti, kad vienas darbuotojas nudirbtų kelių darbuotojų darbus ir pan.?
Mums, darbuotojams, jei jau mus pasirenka darbdavys, reiktų stengtis pateisinti lūkesčius, būti lojaliems, stengtis kaip įmanoma geriau atlikti savo pareigas, kad ir darbdavys, ir mes patys būtume patenkinti savo ir įmonės pasiektais rezultatais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti patarimus ar savo patirtį? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: