Neturėjau draugų. Nebuvo to žmogaus, kuriam galėčiau pasipasakoti, kaip jaučiuosi, ką galvoju. Aš buvau visiškai viena.
Mano tėvai buvo linkę į alkoholizmą. O ką jau kalbėti apie mano aprangą, išvaizdą, higieną. Aš buvau visiškai neprisižiūrinti iki tol, kol vieną vakarą atsisėdus prie lango, lyjant lietui, pradėjau galvoti: o kodėl aš turiu būti tas patyčių objektas, kodėl aš turiu būti tokia pat kaip ir mano tėvai?
Aš suėmiau save į rankas ir pasakiau sau: viskas. Aš keisiuosi, aš būsiu kitokia. Aš nusiprausiau, savo rankomis išsiploviau rūbus, susilanksčiau ir susidėjau juos į spintą. Aš nepažinau savęs. Kupinomis ašarų akimis pažvelgiau į veidrodį ir supratau, jog viskas įmanoma, jei tik to pats nori. Reikia tik noro.
Dabar praėjo 3 metai, aš negyvenu su savo tėvais, visi tie, kurie mane šmeižė, dabar nori būti mano draugais, tačiau gyvenime vadovaujuosi taisykle: nelaikyk pykčio savyje, tačiau niekada nepamiršk, ką tau skaudaus yra padarę kiti. Tad aš pro tuos žmones praeinu aukštai iškelta galva ir esu laiminga, kad įvyko toks gyvenimo stebuklas!
Dėkojame skaitytojai už atsiųstą savo gyvenimo stebuklo istoriją. Kviečiame ir Jus dalyvauti konkurse „Mano gyvenimo stebuklas“ ir laimėti puikių prizų.
