Su mergina draugavau 3 metus. Išsiskyrėme per mano kvailą galvą, nes ji pamatė facebooke, kad susirašinėjau su keliomis merginomis, bet aš pats gerai žinau, jog nieko ypatingo ten nebuvo. Jokių mielų žinučių, tik susipažindavome. To užteko.
Ji pamatė tai, ir vieną kartą pasiūlė pailsėti vienas nuo kito. Šis išsiskyrimas truko apie 1 mėnesį. Ji sakė, jog apmąstys tai. Rašiau kiekvieną dieną, jai mielas, gražias žinutes, o ji šalta kaip akmuo, nenorėdavo bendrauti.
Pabaigoje mėnesio parašė, kad nebenori būti kartu. Ko tik aš nedariau, skambindavau, rašydavau, kad nepaliktų, bet vis tiek ji buvo užsispyrusi ir sakė savo. Paskambinau jai vakare, ji buvo šalta. Prašiau, maldavau šanso, bet nenorėjo jo duoti. Galų gale pasakė, jog šansą turi, bet ne dabar, o kažkada gyvenime. Gal likimas mus suves.
Gyvenu šiais žodžiais, kurie man neleidžia pasitraukti iš šio pasaulio ir tikėti, jog dar galiu ją turėti savo glėbyje. Ne kartą norėjau pasitraukti iš šio pasaulio. Rašydavau jai, kad nusižudysiu. Žinau, kad tai labai kvailas, ir tai nekoks būdas ją susigrąžinti, bet nežinojau, ką daryti daugiau.
Prisiekiau jai amžiną savo meilę, iki pat pabaigos. Dabar praėjus apie pusei metų po mūsų išsiskyrimo, vis dar jaučiu tą patį meilės jausmą jai. Atrodo, nesinori jokios kitos merginos turėti, tik ją vienintelę. Vis dar braukiu tą pačią sūrią ašarą ją prisiminęs ir kai kažkas nesiseka, vis galvoju apie ją.
Gyvenimas mano susiklostęs į neigiamą pusę. Viskas nesiseka, pastoviai esu ne vietoje ir ne laiku. Atrodo, kam manęs reikia. Man reikia tik jos. Viską dėl jos padaryčiau. Pasiryžęs bet kokiems pasikeitimams.
Praėjus tiek laiko po mūsų išsiskyrimo, planuoju jai parašyti Kūčių vakarą. Gal ji jau bus ramesnė, ir lengviau bendraus su manimi. Jaučiuosi, lyg laukčiau stebuklo. Noriu kurti ateitį kartu su ja. Sukurti šeimą, turėti vaikų. Būti laimingiausiu tėčiu pasaulyje.
E.
Pasidalinkite savo istorija, rašykite gyvenimas@delfi.lt.
