Europos Sąjungos nereikėtų lyginti su Romos imperija, bet Europai tokia nevaldoma migracija ir realiai išorinės sienos kontrolės griūtis sukėlė didelį iššūkį. Turiu pripažinti, kad savo mintis į straipsnelį dėliojau kurį laiką, o per tą laiką situacija Europoje dramatiškai pasikeitė. Turint omenyje, kad dalis pabėgėlių atvyko kartu su pabėgėliais, požiūris į juos, ypatingai Lietuvoje, bus dar griežtesnis.
Šį nekontroliuojamą migrantų ir pabėgėlių srautą neabejotinai paskatino ir paprastai griežta Vokietijos kanclerė Angela Merkel, paskelbusi, kad Vokietija priims visus, kuriems reikia pagalbos. Tiesa, pabėgėliams patiems reikėjo nukakti iki Vokietijos, o tai sukėlė papildomų iššūkių tranzitinėms valstybėmsm tokioms kaip Graikija, Vengrija ar Serbija. Net pačioje Vokietijoje kilo įtampos, štai, Bavarijos regioninė vyriausybė netgi pagrasino federalinei valdžiai teisiniais procesais jei ši neapribos masinio pabėgėlių srauto. Atviroji Švedija taip pat sunkiai nesusitvarko ir paprašė ES pagalbos, kad galėtų perkelti dalį pabėgėlių į kitas valstybes.
Lietuvoje užvirė tokios diskusijos dėl migracijos, kad vienu metu atrodė, kad tai yra viena pagrindinių šalies problemų. Viena pusė tikino, kad reikia parodyti krikščionišką gailestingumą, kad besitraukiančiai, nykstančiai Lietuvai reikia pabėgėlių ir ne kelių šimtų ar tūkstančių, o dešimčių ar net šimtų tūkstančių, kad tai pakels šalies ekonomiką ir pan. Tai, žinoma, yra naivus mąstymas, asmenų, kurie nėra susipažinę su situacija Vakarų Europoje. Juk pati problema nėra nauja. Pabėgėliai, migrantai į Vakarų Europą plūdo jau dešimtmečius – tiesiog mastai dabar yra didesni nei buvo iki šiol.
Pirmiausia, kyla didelis klausimas, ar jie gali būti laikomi pabėgėliais, nes pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo, kuris dėl persekiojimo ir baimės dėl savo saugumo yra priverstas palikti savo šalį, tačiau pagal Ženevos konvencijas jie turi prašyti prieglobsčio pirmoje saugioje šalyje, į kurią patenka. Šiuo atveju pabėgėliai akivaizdžiai plūsta iš saugių šalių tokių kaip Turkija, Graikija į Vokietiją, Švediją, kurios turi dosniausius paramos paketus pabėgėliams. Visa ši migracija susiveda į ekonominius aspektus. Niekas iš vadinamųjų pabėgėlių nesidomi Vengrija, Serbija, Kroatija, ar Slovėnija. Jų netgi netraukia į kitas saugias artimos kultūros šalis, kaip pavyzdžiui į Jungtinius Arabų Emyratus, Bahreiną ar pan. Dėl to aš juos labiau linkęs vadinti migrantais nei pabėgėliais.
Taigi, dėl to paties ekonominio aspekto vargiai galima tikėtis, kad pabėgėliai savanoriškai vyks į Lietuvą. Mūsų šaliai jau teko susidurti su pabėgėlių nenoru atvykti, nes pabėgėlių stovyklose Graikijoje pasiūlius tokią galimybę, niekas ja nesusidomėjo. Žadama, kad pabėgėliams bus pritaikytas prievartinis mechanizmas, t.y. tie, kurie atsisakys vykti į tokias šalis kaip Lietuva, bus deportuoti. Taigi, tikėtina, kad bent dalis dabartinės Lietuvos kvotos (1105 pabėgėlių) bus priversti atvykti. Atvykėliai atbus čia reikiamą laiką, pereis privalomas integracijos programas ir... išvyks.
Išvyks į tą pačią Vakarų Europą, tą pačią Vokietiją ar Švediją. Ekonominės ir socialinės gerovės skirtumai Europoje tokie dideli (pavyzdžiui, minimalus atlyginimas Lietuvoje siekia 325 eurus, kai Vokietijoje beveik 1500 eurų), kad tikėtis, kad pabėgėliai, kurie sukorė tūkstančius kilometrų, rizikavo savo gyvybe ir investavo tūkstančius eurų ar dolerių, liks Lietuvoje, kur atlyginimai nėra dideli, socialinė parama ribota, nedarbo lygis yra aukštas, būtų daugiau negu naivu. Papildomas akstinas jiems išvykti yra ir pabėgėlių centro lokacija Rukloje. Nepabijokime pasakyti, kad tai nėra itin patraukti vieta gyventi.
Vienas iš migracijos proponentų skleidžiamų mitų yra tai, kad pabėgėliai gali pagerinti demografinę padėtį provincijoje ir pagyvinti situaciją merdinčioje provincijoje. Galima tiesiog įvertinti situaciją Vakarų Europoje – dauguma migrantų koncentruojasi dideliuose miestuose, savo getuose, ir gyvena savo kultūros aplinkoje – ten yra jų kavinės, parduotuvės, religinės įstaigos, kultūros centrai.
Paprastai tokios zonos virsta problematiniais centrais. Galiu iš patirties pasakyti, kad kai kurie iš migrantų net neišmoksta tos šalies kalbos. Esu sutikęs žmonių, kurie net nemokėjo skaityti (tai, turbūt, yra ganėtinai išimtiniai atvejai). Paprastai migrantai vyksta ten, kur yra jų centrai ir bendruomenės, kur yra didelis socialinis ir ekonominis aktyvumas, gerai funkcionuojanti darbo rinka, kur galima kurti verslą. Žinoma, neteigiu, kad jie visi veržiasi dirbti. Ne paslaptis, kad tam tikrų kultūrų moterys, būna, nedirba, tiesiog gimdo ir prižiūri vaikus. Jaunimo nedarbas netgi tarp antros ar trečios kartos migrantų yra itin aukštas. Tame pačiame liūdnai pagarsėjusiame Briuselio Molenbeko rajone jaunimo nedarbas siekia apie 40 procentų.
Provincija netgi ir išsivysčiusiose Europos valstybėse nėra geidžiamiausia vieta gyventi. Kaip viso to iliustracija gali būti pateikiamas neseniai spaudoje nuskambėjęs skandalas, kai pabėgėliai atsisakė gyventi nedideliame miestelyje Švedijoje („The Guardian“, 2015 spalio 29 d.), nes jie nori į didesnį miestą – urbanistinį centrą. Tai, žinoma, yra natūralu. Lietuvoje, juk žmonės irgi migruoja į didžiuosius miestus, ar darbų ieškoti, ar studijuoti- retas po to grįžta į provinciją. Tad tikėtis, kad migrantai apsigyvens ir pagelbės Lietuvos provincijai yra daugiau nei naivu.
Vienas kolega iš vienos pietinės Europos valstybės, stipriai pasisakantis už migrantų priėmimą ir gąsdinantis Rytų Europą ES paramos atėmimu, kažkada tėškė geležinį argumentą „Ar tu nori, kad tavo vaikai valytų tualetus?“. Tai atspindi tam tikrą Vakarų Europos gyventojų požiūrį į pabėgėlius- migrantus. Mes jus priimame ir padarome jums paslaugą, ir (to niekas garsiai nesako) jums reikės dirbti visus darbus, kurių mes nenorime. Taip kuriama nelygi, segreguota visuomenė ir ta frustracija kaupiasi. Pirmoji karta dar paprastai būna dėkingi, kad pateko į gero gyvenimo šalį, bet jų vaikai jau gali reikšti pasipiktinimą, nes jaus nelygybę, kuri egzistuoja.
Dalis jų bus tinkamas taikinys ir radikalizacijai. Galima sakyti, kad privaloma imtis priemonių to išvengti – gerinti integraciją, parengti tinkamas jos programas. Vis dėlto, nepaisant visų integracijos programų Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ar netgi toje pačioje Vokietijoje, ta integracija nepavyko. Ar Lietuva gali atrasti stebuklingą integracijos formulę? Tai būtų unikalus pasiekimas pasaulio mastu. Deja, esu daugiau negu skeptiškas dėl to. Mat neturime nei reikiamų intelektualinių išteklių, nei finansinių resursų, nei jokio įdirbio ikio šiol ųioje srityje.
Pabėgėlių priėmimo priešininkų stovykla skleidžia informaciją, kad atvykus pirmiems šimtams Lietuvą netrukus jų užplūs tūkstančiams, kurie pažeis genetinį kodą, sunaikins ekonomiką, organizuos teroro išpuolius, sukels karą ir pan. Šiuo metu, daugelio iš paminėtų galimų pasekmių vargiai galima tikėtis, nes jų kiekis Lietuvoje bus nedidelis, ir, žinoma, svarbus faktas yra tas, kad jie netrukus patys patrauks į Vakarų Europą. Kita vertus, akivaizdu, jog sunku kontroliuoti kokie žmonės atvyksta su pabėgėliais. Dabar jau aiškiai žinoma, jog su jais į Europą infiltruojasi ir Islamo valstybės atstovai.
Toms šalims, kurios įsileis daug pabėgėlių, pavyzdžiui, Vokietijoje žadama, kad vien 2015 metais jų atvyks tiek, jog prilygs 1 procentui šalies gyventojų. Natūralu, kad kai kur gali kilti įtampų. Jei šis srautas tęsis dar keletą metų, ta įtampa tik didės. Turint omenyje gimstamumo tendencijas skirtingose kultūrose, ta situacija gali aštrėti sulig kiekvienais metais.
Kai kurie Europos politikai taiką ir klestėjimą Europoje vertina kaip natūralų ir negriūnantį dalyką. Manau, įvykiai Paryžiuje ir Briuselyje parodė, kad taip nėra. Taika, saugumas ir klestėjimas yra trapus dalykas. Tą reikia suvokti ir stengtis išlaikyti.
Štai JAV elgiasi gerokai atsargiau ir 2016 metais žada priimti 10 tūkst. Sirijos pabėgėlių. Vertinant pagal šalies gyventojų skaičių, tai maždaug 10 kartų mažiau negu įsipareigojo priimti Lietuva. Kai kurios JAV valstijos, apskritai, atsisakė įsileisti pabėgėlius.
Šiuo atveju, reikia suvokti, kad kultūros yra skirtingos – savo požiūriu į žmogaus, moters teises, į kultūrą ir pan. Sunku tikėtis, kad pabėgėliai netrukus taps lietuviais ar vokiečiais. Dalis integruosis, bet didelė dalis nesiintegruos ir tai sukels tam tikrų įtampų. Štai, pavyzdžiui, skaičiuojama, kad įvairioms tautinėms ir religinėms bendruomenėms daug laisvės suteikiančioje Jungtinėje Karalystėje dvigubai daugiau šalies musulmonų kovoja Islamo valstybės gretose negu tarnauja Britanijos kariuomenėje („ewsweek“, 2014 m. rugpjūčio 20 d.)
Kitas šalutinis gausios migracijos efektas yra kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimas. Lietuvoje tokių mes dar neturime, bet Vakarų valstybėse jos stiprėja ir tampa rimta politinio spektro dalimi. Pavyzdžiui, mes savo politiniame spektre neturime tokių radikalių dešiniųjų partijų kaip Belgijos Vlaams Belang, Olandijos Partij voor de Vrijheid, Suomijos Perussuomalaiset (Tikrieji Suomiai) ar Prancūzijos Front national. Kol kas...
Europa dažniausiai atkreipia dėmesį į problemą kai ji jau virsta per duris. Vietoj kovos su pasekmėmis, t.y. migrantų paskirstymo po Europą, reikia kovoti su jos priežastimi, tai yra su ta pačia Islamo valstybe, ieškoti sprendimų kitose konfliktų zonose ir, žinoma, remti šalių, kurios yra migracijos šaltiniai, vystymąsi. Be viso to, reikia nepamiršti ir tų tikrųjų pabėgėlių, kurie neturi nei ryšių su žmonių kontrabandininkų grupuotėmis nei tūkstančių dolerių kelionei, tų, kurie vargsta pabėgėlių stovyklose Libane, Jordanijoje ir Sirijoje ir, kurie vieną dieną tikisi grįžti į savo namus ir ten atkurti savo gyvenimą.
Tuo tarpu ES mechaniškai skirstydama pabėgėlius ir siekdama įteisinti automatinį pabėgėlių perskirstymo mechanizmą eina labai pavojingu keliu. Šiuo atveju, jau kėsinamasi ir į pačią valstybių suverenumo šerdį, t.y. sprendžiant kas turi gyventi Sąjungai priklausiančiose valstybėse.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!