Bet jeigu šiandien kuris paklaustų, kas tos sesutės, atsakyčiau visai kitaip negu vaikystėje.
Šiandien man ši mįslė ironiškai primena dvi niekaip nesusišnekančias Europos Sąjungos dalis, kurioms neperžengiamu kalneliu tampa plūstanti migrantų ir pabėgėlių banga. Toji banga auga precedento neturinčiu greičiu, o sesutės ir broliukai – vis dar „nesusieina“.
Mat, vieniems atrodo, kad užtenka tik teisingai (ir nuolat!) to kalnelio svoriu dalintis, ir problema pamaži „išsisunks“. Kiti gi, reikalauja pirmiausia stabdyti patį augimą, t.y. stiprinti išorines ES sienas ir tuo sukelia neslepiamą pirmųjų susierzinimą.
Kai netgi laisviausiame pasaulio mieste, Paryžiuje, po žudynių teko įvesti karinę padėtį, o pačioje demokratinės Europos širdyje, Briuselyje, pasitelkus kariuomenę medžioti įtariamuosius, rodos, buvo laikas šį tą suprasti.
Pirmiausia, tai, jog Senasis gerovės žemynas susidūrė su tikru gyvybiniu iššūkiu, o ne laikina problema. Antra, jog išorinis pasaulis tapo iš tiesų beveik nevaldomas, sekant Z. Bžezinskio (Zbigniew Brzezinski) žodžiu. O tokiame pasaulyje didžiausias viltis europiečiai sudės į tuos, kurie juos įtikins, jog padės išvengti gresiančios katastrofos. Žodis „katastrofa“ kiekvieno vaizduotėje įgyja skirtingų atspalvių. Man jisai reikštų situaciją, kai dėl atvykėlių ir iššūkių pertekliaus imtų eižėti demokratinių Europos institucijų sistema.
Kad Kremliaus bičiulė Marine Le Pen triumfuos Prancūzijos savivaldos rinkimuose, buvo galima nuspėti dar iki Paryžiaus žudynių. Bet kai žuvo 130 ir buvo sužeista 350 žmonių, tendencija tik išryškėjo. Britų nacionalistų lyderis europarlamentaras Nigelas Farage jau pirmosiomis valandomis po išpuolių Paryžiuje pareiškė žurnalistams, neva akivaizdu, jog „ES politika kelia grėsmę Jungtinės Karalystės nacionaliniam saugumui“. Stipriai pasakyta! Ir dar pasidžiaugta britų išmintimi bei toliaregiškumu atsisakant jungtis į Šengeno zoną.
Pridurkime: tai vyksta artėjant referendumui dėl JK narystės Europos Sąjungoje! Vokietijoje, kuri ištransliavo visam pasauliui atlapaširdišką „willkommen“, įsisiautėjo radikalai. Apleistų pastatų padegimų skaičius šįmet jau siekia beveik 500. O padeginėjama tam, kad valdžiai būtų kuo sunkiau įrengti būstus migrantams.
Išties sunku patikėti, kad istorijos skaudžiai pamokyti vokiečiai atiduotų savo balsus ultra radikalams, nors ir tokių požymių jau esama. Tačiau Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje tokia perspektyva – visai reali. Juolab kad ir jų radikalieji politikai – ne iš kelmo spirti. Tik ar jų siūlomi saviizoliacijos metodai yra pakankami, norint išvengti katastrofos? Manau, jog ne, nes ir problemų mastas ne toks. Pasiūlyti tinkamus būdus ir jų tinkamumu įtikinti savo piliečius yra nuosaikiųjų politikų priedermė. Ar jiems tai sekasi ?
Matyt, paveiktas rinkimų Prancūzijoje eigos, Europos Parlamento (EP) pirmininkas, Vokietijos socialistas Martinas Šulcas (Martin Schulz) suskambino pavojaus varpais: Europos Sąjungai, anot jo, gresia pavojus, ir niekas negalėtų pasakyti, kokia ji bus po 10 metų. Toje dalyje, kur M. Šulcas pasisako prieš „nacionalizmo Europą“, jam galima būtų pritarti, jei politikas išdrįstų realiai įvardinti ir grėsmės šaltinius. Bet EP pirmininko minimi populizmas ir nacionalizmas – tai ne pati pavojaus šaknis, o veikiau grėsmę kelianti pasekmė, kuri ryškėja Europai pragaištingai vėluojant susitelkti ir pasipriešinti prie jos sienų augančiam chaosui.
Sprendžiant bet kokį sunkų uždavinį, reikia nuo kažko pradėti, apsispręsti dėl tarpinių veiksmų.
Europos Vadovų Taryba dar savo rugsėjo ir spalio mėnesio išvadose pateikė pakankamai rimtus ir pamatuotus siūlymus: skirti papildomą 1 mlrd. EUR dydžio paramą pabėgėliais besirūpinančioms Jungtinių Tautų agentūroms, pagalbą Libanui, Jordanijai, Turkijai ir kitoms šalims, kuriose pagal JT pateikiamą statistiką glaudžiasi apie 30 nuošimčių visų pasaulio pabėgėlių. Paraginta stiprinti dialogą su Turkija, surengti konferencijas dėl Vakarų Balkanų ir Šiaurės Afrikos, stiprinti pabėgėlių srauto kontrolę prie ES išorinių sienų, taip pat – užtikrinti jų grąžinimą į saugias teritorijas.
Vis dėlto, dalies šių siūlymų nepavyksta įgyvendinti. Dėl suprantamų priežasčių tokios šalys kaip Graikija ar Italija vengia griežtai laikytis Dublino ir Šengeno taisyklių ir mieliau leidžia migrantų bei pabėgėlių srautams judėti toliau. Sunkiai sprendžiamas ir jų perkėlimo klausimas.
Dvi Vyšegrado valstybės kol kas ieško teisybės Europos teismuose, gi Lietuva sutiko prisiimti atsakomybę dėl 1000 su trupučiu asmenų, kurie anaiptol nedega noru įsikurti mūsų šalyje.
Absoliučios daugumos pabėgėlių tikslas – kaip nors patekti į turtingiausias Europos valstybes, kurios moka didžiausias socialines pašalpas. Tai yra faktas, kuris parodo, jog neverta gaišti laiko, pernelyg ilgai piktinantis dėl tariamo Vidurio ar Rytų Europos nesolidarumo. Juk ilgainiui dauguma tų perkeltųjų asmenų, nelygu kokie alkani rusų kareiviai, pajudės Berlyno kryptimi.
Komentuodamas susidariusią padėtį šešių ES valstybių žurnalistams, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas dar kartą pabrėžė, jog būtina stiprinti ES išorinių sienų apsaugą. Ir iškart sukėlė Vokietijos politinio elito susierzinimą. Labiausiai užkliuvo ši jo mintis: „Kai kurie sako, kad migrantų banga per didelė tam, kad ją sulaikytume. Bet ji per didelė, kad nebandytume jos sulaikyti.“
Europos parlamento Žaliųjų frakcijos lyderė pareiškė „esanti šokiruota“, nes D. Tuskas, jos nuomone, poliarizuoja ES valstybes, užuot jas vienijęs. Santūriau, bet irgi neigiamai sureaguota ir Berlyne, kur ši EVT pirmininko frazė, matyt, suprasta kaip netiesioginė kritika Angelos Merkel adresu.
Iš tiesų galima įsivaizduoti, jog šiuo itin nelengvu kanclerės reitingams metu labiau pageidautini būtų ne vaizdingi retoriniai pasažai, bet paprasti pagyrimai. Tiesa, pagyrimų poniai A. Merkel D. Tuskas negaili. Juoba, kad jis savo gimtosios Lenkijos sėkmę visuomet regi tik per gerų santykių su Vokietija prizmę.
Tačiau kitaip nei senųjų ES valstybių elitas, jis, kaip Rytų ir Centrinės Europos atstovas ir buvęs Lenkijos premjeras, yra mažiau priklausomas nuo to varžančio ir aptakaus, visiems priimtino kalbėjimo, kuris tikrai sklandžiai ir maloniai skamba Vokietijos kanclerės lūpose, bet, vos nuleistas į eilinio socialistų parlamentaro lygmenį, virsta tokiu mažai ką su tikrove bendro turinčiu politkorektišku propagandiniu bliabliablia.
Kita vertus, nenoras išgirsti racionalių D.Tusko argumentų, pavyzdžiui, jog solidarumas ir griežta sienų apsauga neturi prieštarauti vienas kitam ir kad tik jų dermė gali paskatinti ES valstybes nares prisiimti didesnę naštą ir pan., o taip pat, Briuselyje vis dažniau pasireiškiantys bandymai politiškai izoliuoti EVT Pirmininką, naujosiose ES valstybėse gali būti suprasti kaip nepagarba toms šalims, ir kaip nenoras įsiklausyti į jų nuomonę.
Kad senosios ir naujosios arba Šiaurės ir Pietų ES šalys turi skirtingus interesus ir skirtingų rūpesčių, yra suprantama. Vienas dalykas - tokios valstybės, kaip Vokietija ar Švedija su jų ekonomikos bei gyvenimo lygio standartais, ir visai kas kita – gerų darbo vietų stokojanti, socialiai atšiauri ir todėl nuolat dėl emigracijos nukraujuojanti Lietuva. Jeigu didesnio pyrago nesugebame iškepti net saviems, vargu bau juo sočiai pavaišinsime ir pabėgėlius. Bet užgriuvusi bėda akivaizdžiai per didelė, netgi Europos stipriesiems – gal todėl juos suerzina bet kuris kitoniškas kalbėjimas.
O gal tai – tik negebėjimas išsivaduoti iš įprastos, dešimtmečiais puoselėtos ideologinės matricos, kadaise į galvą įsikaltų liberalizmo ir socializmo ideologinių formulių ir liguistos baimės pasirodyti „kultūriniu šovinistu“? Juo tikrai rizikuotum būti apšauktas, jeigu sekdamas Vokietijos Krikščionių Demokratų (CDU/CSU) frakcijos Bundestage lyderiu Volkeriu Kauderiu (Volker Kauder) garsiai prabiltum apie jau seniai ir nevaržomai vykdomą krikščionių genocidą Vidurio Rytuose, Afrikoje ir kitur. Juolab jeigu staiga šautų į galvą mintis pasiūlyti teikti didesnę pagalbą pabėgėliams jiems etniškai arba religiškai artimesnėse teritorijose. Šiukštu, ša! – juk socialistams bet kokia kultūrinė antropologija yra nulis. Svarbiausia – visus sulyginti pagal matricą.
Vis dėlto tikrovė anksčiau ar vėliau išblaivins visus. Tikėtina, jog ir koalicijos partnerių socialistų spaudimas poniai Vokietijos kanclerei ilgainiui atlėgs. Kad ir kas ir ką šnekėtų apie Prancūziją ir jos praeityje vykdytą imigracijos politiką, po Paryžiaus žudynių skleisti mitus apie greitą, visišką ir visuotinę, visų su visais integraciją Vakarų Europoje bus vis sunkiau. Be abejo, ir Lietuvoje, ir kitose naujosiose ES narėse.
Bliūkšta mitas ir apie nepaprastą naujosios imigracijos naudą Vokietijos ekonomikai. Duodamas interviu Vokietijos savaitraščiui „Die Zeit“, vokiečių švietimo ekonomikos ekspertas Ludgeris Wiosmanas (Ludger Woessmann) išreiškė nusivylimą atvykėlių išsilavinimo lygiu.
Pasak eksperto netgi du trečdaliai jaunų atvykusių sirų iki 25 metų vos sugeba skaityti ir rašyti (ką bekalbėti apie kitus), todėl tikėtis juos lengvai pritaikyti darbo rinkoje neverta. O juk įsiliejimas į darbo rinką ir yra svarbiausia sėkmingos integracijos sąlyga. Eksperto teigimu, sėkmingiausiai gali integruotis visai maži vaikai, jei jie lyg į šaltą vandenį bus nedelsiant įmesti į vokišką švietimo sistemą ir neuždaromi getuose. Tuomet po 25 metų (!) galima tikėtis juos sėkmingai įsiliesiant į Vokietijos ekonomiką.
Šiuo metu Vokietijoje vyksta intensyvus migrantų ir pabėgėlių patikros darbas. Vieša paslaptis, jog didelė jų dalis atvyko be pasų arba su padirbtais dokumentais. Daugelis prisistatė kaip sirai, tačiau su specialistų pagalba bandoma nustatyti jų tikrąją etninę priklausomybę.
Kaip teigia vokiška spauda, jau atskirta nemaža grupė afganų, kurie ilgainiui bus grąžinti į savo šalį. Vokietijos kanclerė taip pat viešai kreipėsi į afganistaniečius, tebesančius savo gimtinėje, kad jie nebevyktų į Europą bei Vokietiją ir pasiliktų savo valstybėje, kurioje, pasak politikės, esama saugių teritorijų.
Jeigu ES jau turėtų bendrą ir patikimą sienų apsaugos bei imigrantų patikros pasienyje sistemą, ne tik atvykėlių, bet ir išsiunčiamų žmonių būtų mažiau. Mažiau nepamatuotų vilčių, mažiau antagonizmo. Bet tokią sistemą ES dar reikia sukurti.
O tam reikia ir bendro požiūrio ir bendros politinės valios, kurią teks neišvengiamai sutelkti, jeigu Europa dar tebenori išsaugoti savo tapatybę.