Politike tapusios diplomatės nuomone, bendradarbiavimas su Turkija yra esminė priemonė, padėsianti suvaldyti migrantų krizę.
Turkiją ji siūlo paskelbti saugia šalimi. Tai lemtų, kad 2,2 mln. Turkijoje esančių sirų nebebūtų traktuojami kaip pabėgėliai nuo karo. Jei atvyktų į Europą iš Turkijos, jie būtų siunčiami atgal į Turkiją.
M. Kaljurand taip pat laikosi nuomonės, jog Rusija turėtų būti įtraukta į koordinuotą kovą prieš terorizmą Sirijoje, kaip kad buvo įtraukta į Vakarų šalių derybas su Iranu. Tačiau politikė priduria, kad Ukrainos karas negali būti užmirštas, nes Maskvos požiūris šiuo klausimu nepakito.
- Po teroristinių išpuolių Paryžiuje pasigirdo balsų, kad reikia užverti sienas pabėgėliams, mat tikriausiai du iš teroristų į Europą pateko kaip pabėgėliai. Lenkija iškart pareiškė nebelaikanti plano perskirstyti pabėgėlius politine galimybe, nors vėliau toną sušvelnino. Kokia diskusija vyksta Estijoje?
- Svarbiausias dalykas yra atskirti terorizmą nuo migracijos krizės. Sumaišyti visko nereikėtų. Turime imtis specialių priemonių kovai prieš terorizmą – tos priemonės turi būti kolektyvinės ir koordinuotos. Apie tai paprastai diskutuoja Europos vidaus reikalų ministrai.
Tuo tarpu migracijos krizė yra atskiras veiksnys, tai didžiausia krizė Europai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Ji tikrai neišnyks greitu metu. Todėl reiktų skirti šiai krizei pakankamą dėmesį, bet imtis kitų priemonių: pavyzdžiui, kontroliuoti išorines Europos Sąjungos sienas. Aš labai tikiuosi, kad Šengeno zona neišnyks.
- Tačiau turite abejonių, ar Šengenas neišnyks?
- Žinoma, kad turiu. Nes matau, kad kai kurios šalys taiko laikinas priemones apsaugoti savo sienoms. Jei šios priemonės bus tikrai laikinos – viskas suprantama. Bet reiktų daryti viską, kas įmanoma, kad laikinos priemonės nevirstų nuolatinėmis. Pagrindinis Europos Sąjungos principas yra atviras, laisvas judėjimas. Tai yra Europos pagrindas. Taigi tikrai reiktų kuo geriau saugoti išorines sienas ir išlaikyti laisvą judėjimą Europos Sąjungos viduje.
- Ar regite pavojų, kad europinės vertybės gali būti pamintos ir laikinos priemonės pretenduoja tapti nuolatinėmis?
- Aš ieškočiau pozityvių dalykų ir šiame kontekste pozityvu, kad mes ieškome bendradarbiavimo su Turkija. Tai ypatingai svarbu. Jei norime apsaugoti išorines sienas, reikia partnerių. Vadinasi, su Turkija turime turėti bendrą veiksmų planą.
Turkijos ir Europos Sąjungos viršūnių susitikime lapkričio 30 d. buvo sutarta dėl 3 mlrd. eurų vertės pagalbos paketo Turkijai, į kurią plūsta pabėgėliai iš Sirijos.
Tikimasi, kad pagalba padės sulaikyti Turkijoje apie 2,2 mln. sirų, pabėgusių nuo konflikto savo valstybėje, ir jie nevyks toliau į Europą. Turkija įsipareigojo pažaboti kontrabandininkus ir nelegalią migraciją – ją norima pakeisti legaliu žmonių judėjimu.
Mainais Turkija pareikalavo atnaujinti derybas su Europos Sąjunga dėl narystės ir paspartinti pokalbius dėl bevizio režimo su Europa.
Mes tikrai turime įdėti kuo daugiau pastangų stabdant organizuotą nusikalstamumą Viduržemio jūroje, padaryti aiškią skirtį tarp ekonominių migrantų ir pabėgėlių. Ekonominiai migrantai turi būti grąžinami į savo šalis, jiems taikomos visai kitos procedūros. Migracijos krizė pirmiausia turi būti sprendžiama padedant tiems, kurie bėga nuo karo, o ne tiems, kurie ieško geresnio gyvenimo.
- Labai daug politikų sako, kad Turkijoje ar kitose šalyse aplink Siriją atsidūrę pabėgėliai jau yra saugūs ir jiems neturėtų būti sudaromos sąlygos ieškoti prieglobsčio toliau. Kokia jūsų nuomonė?
- Aš manau, jog reikia teisiškai įtvirtinti, kad Turkija yra saugi šalis, todėl migrantai iš Turkijos turi būti grąžinami į Turkiją kaip ekonominiai migrantai. Ši krizė turi spręsti nuo karo bėgančių migrantų problemą. Mes turime pareigą apsaugoti karo pabėgėlius.
Estija kasmet sulaukia apytiksliai 3000 atvykėlių iš Europos Sąjungos ir panašiai tiek pat iš trečiųjų šalių. Jie prašo leidimų gyventi, atvyksta dėl skirtingų priežasčių: studijų, darbo ir kitų. Šis procesas vyksta normaliai.
- Iš kokių trečiųjų šalių žmonės vyksta į Estiją?
- Daugiausia iš Ukrainos, Rusijos, Afganistano, Sirijos. Taip pat atvyksta studentų iš viso pasaulio.
- Peršoksiu prie kitos temos: dėl teroristinių atakų Paryžiuje imta kalbėti, kad kai kurios Europos šalys būtų nieko prieš bendradarbiauti su Rusija Sirijos klausimu ir užmiršti Ukrainą. Lietuvoje į tokį galimą posūkį žiūrima įtartinai, kaip į tai žiūri Estija?
- Tai visiškai skirtingi klausimai – krizė Ukrainoje ir Krymo okupacija yra viena, Sirijos klausimas – visai kas kita. Europos Sąjungos pozicija dėl Ukrainos ir Rusijos nesikeičia. Mes nepripažįstame Krymo okupacijos, mes smerkiame Rusijos karinius veiksmus Rytų Ukrainoje ir ketiname pratęsti sankcijas Rusijai. Šis klausimas yra pririštas prie Minsko susitarimo ir kol nebus jokios progreso čia, nėra priežasties naikinti sankcijas.
O šiuo metu tikrai nematyti progreso, jei kalbame apie Minsko susitarimą. Paliaubų tarsi ir laikomasi, kai kada būna geriau, kai kada blogiau, bet tai labai maži dalykai. Bet iš principo nėra jokio esminio pakitimo – Rusija nekeičia savo požiūrio.
Sirijos klausimu – taip, Rusija šiuo metu yra prie derybų stalo ir dalyvauja diskusijose dėl Sirijos likimo. Mūsų pareiga, kad šie du kausimai būtų atskirti – Europa negali užmiršti Ukrainos, Gruzijos, Moldovos – visos Rytų Partnerystės. Šiandien aš turiu priežastį manyti, kad Europa taip nepasielgs.
- Tikrai manote, kad toks atskyrimas gali egzistuoti politinėje darbotvarkėje? Žinoma, Europos Sąjungos pozicija gal ir gali būti tokia, tačiau atskiros Europos šalys, pavyzdžiui Prancūzija, po truputį įsitraukia į kalbas su Rusija. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as lankėsi pas Vladimirą Putiną ir sutarė dalintis žvalgybine informacija Sirijoje.
- Taip, tačiau tai nekeičia mūsų pozicijos Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu, nekeičia neigiamo Rusijos veiksmų vertinimo Ukrainoje. Čia jokie kompromisai nepriimtini.
Kalbant apie bendradarbiavimą su Rusija terorizmo klausimu, aš sutinku, kad vis tik mes privalome koordinuoti kovą su terorizmu.
Galime prisiminti susitarimą su Iranu, kuris buvo pasiektas. Tai irgi buvo pasiekta įtraukus Rusiją.
Taigi jeigu yra krizė, kurioje galime bendradarbiauti, reikia tai ir daryti. Jei Rusija iš tiesų nori bendradarbiauti su Vakarais Sirijoje ir kautis prieš terorizmą, mes turėtume tai daryti. Bet ne Ukrainos sąskaita.
- Visai kita tema: jūsų biografijoje perskaičiau, kad jūsų gimtoji kalba yra rusų. Norėjau klausti, ar tai nurodote specialiai, siekdama pabrėžti puikią rusų tautinės mažumos integraciją Estijoje? Mat Ukrainos karo metu iš Rusijos pusės sklido daug neigiamos informacijos apie neva prastą rusų tautinių mažumų padėtį Baltijos šalyse.
Ne, tai nebuvo pabrėžta specialiai. Aš dirbau diplomatinėje tarnyboje apie dvidešimt metų, buvau karjeros diplomatė, man tai nebuvo svarbu. Mane pažįstantys žmonės žino, kad aš su mama kalbuosi rusiškai. Mano tėvas buvo latvis, bet jis manęs neaugino. Taigi mano mama augino mane viena ir namie mes kalbėjome rusiškai. Iki šiol su ja kalbuosi rusiškai, nors ji tokia pat Estijos pilietė ir puikiai kalba estiškai.
Mano mamai buvo principo reikalas, kad aš žinočiau savo šaknis, todėl išaugau dvikalbė. Galiu laisvai skaityti Tolstojų ar Dostojevskį rusiškai, Šekspyrą – angliškai, o estų literatūrą – estiškai.
Mano mama apskritai padarė neįtikėtiną dalyką: aš gimiau 1962 m., tai buvo labai sovietinis metas, bet ji užaugino mane sakydama, kad mes, rusai, turime gerbti šalį, kurioje gyvename, jos kultūrą ir kalbą. Taigi jai net klausimo nekilo, kad reikia kalbėti estiškai. O juk mano mama nėra baigusi universiteto, ji paprasta moteris, bet ji gerbė šalį, kurioje gimė ir kurioje gimiau aš.