Tačiau kūrybinga dvasia nerimo, norėjosi veiklos, kuri būtų priešinga darbui. Taip prieš ketverius metus gimė pirmieji aliejiniais dažais ant drobės tapyti paveikslai, kuriais Juliana pradžiugina draugus ir kolegas ypatingų švenčių proga.
Pirmuosius paveikslus padovanojo mokyklai
– Ar seniai dirbate teisėjo padėjėja? Kas paskatino neatsisakant šių pareigų pernai tapti ir teismo mediatore?
– Teisėjo padėjėja dirbu šiek tiek daugiau nei dvejus metus. 2014 m. tapau teismo mediatore. Tai buvo nauja patirtis gyvenime, sritis, kuri iki šiol nėra itin plačiai išstudijuota, žinoma ir taikoma visuomenėje. Buvo įdomu praturtinti savo žinių bagažą, susipažinti su mediacija, jos taikymu Lietuvoje, problemomis, kitų šalių praktika. Tikiuosi, kad galimybe spręsti ginčus teisminės mediacijos būdu artimoje ateityje pasinaudos vis daugiau teismų slenksčius minančių piliečių.
– Turite ne tik teisės, bet ir ekonomikos mokslų diplomus. Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis Jūsų gyvenime atsirado tapyba?
– Menas, ne tik tapyba, mano gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei diplomai. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje lankiau menų mokyklą. Teko išbandyti ir piešimą pieštuku bei guašu, liejimą akvarele, taip pat kūriau ir skulptūras. Baigdama mokyklą (šiuo metu Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija) laikiau dailės egzaminą, kurio metu pristačiau batikos (tekstilės dekoravimo technikos) darbus „Keturi metų laikai“ (vėliau juos dovanojau mokyklai).
Paradoksalu, kad dailės egzaminą laikiau turėdama tikslą studijuoti dizainą, tačiau gyvenime pasukau visiškai kitomis kryptimis – baigiau ekonomikos ir teisės mokslus. Studijuodama tiksliuosius mokslus meno srities neapleidau – domėjausi dekupažu, mozaika ir panašiais rankdarbiais, savo miegamojo sieną namuose esu pavertusi meno kūriniu – ant tamsios vyšninės spalvos sienos išaugo baltas medis.
Tapyba aliejiniais dažais mano gyvenime atsirado prieš ketverius metus, panašiai tuo pačiu laikotarpiu, kai pradėjau dirbti Vilniaus miesto apylinkės teisme. Norėjau veiklos, kuri būtų kardinaliai priešinga darbui ir kartu tai būtų dar neišbandyta sritis. Taip atsirado mintis pabandyti įgyvendinti savo idėjas ant drobės aliejiniais dažais.
Neslėpsiu, pirmasis blynas nebuvo toks prisvilęs, kaip maniau būsiant, ir štai rezultatas – mano pirmoji tapybos darbų paroda. (Šypsosi.)
Paveikslų idėjas parsiveža iš kelionių
– Jūsų pirmieji darbai prieš kelis mėnesius papuošė Vilniaus miesto apylinkės teismo fojė. Kaip kolegos įvertino Jūsų paveikslus?
– Neslėpsiu džiaugsmo, kurį patyriau sulaukusi teismo pirmininkės skambučio (tai, beje, buvo per mano gimtadienį) su pasiūlymu eksponuoti savo tapybos darbus teisme. Kolegos darbus įvertino labai teigiamai ir įkvėpė kurti toliau! Kas žino, gal kada teks paveikslus paleisti ir į platesnius vandenis.
– Kokių sąsajų įžvelgiate tarp teisininko ir dailininko darbo?
– Teisės srityje dominuoja tam tikros dogmos ir taisyklės, kurių laužyti nevalia. Jomis vadovaujantis tenka dirbti, rengti teismo sprendimų ir nutarčių projektus. Kadangi tapyba yra mano hobis, o ne pajamų šaltinis, dažniausiai tapydama leidžiu sau nesivadovauti taisyklėmis, o netgi atvirkščiai – jas laužyti.
Tam tikrų panašumų galima įžvelgti. Ryškiausias jų – intuicija. Tapydamas turi išlaisvinti logiką, išsiveržti iš bet kokio susikaustymo, matyti ir mąstyti plačiau. Tam tikra prasme tai galima taikyti ir dirbant teisinį darbą. Čia visuomet paliekama vietos kūrybiškumui ir intuityviam pajutimui.
– Kas Jus šiandien įkvepia tapyti? Kaip gimsta paveikslų idėjos?
– Be tapymo turiu ir kitų pomėgių – sportą (bėgiojimą, važinėjimą dviračiu, plaukimą, slidinėjimą, taip pat mėgstu išbandyti egzotiškas sporto šakas, tokias kaip plaukimas banglente) bei keliones. Kelionės yra mano aistra, kurią galėčiau prilyginti tapybai. Grįžusi iš kelionės dažnai turiu naujo paveikslo idėją.
O kartais pradedu tapyti neturėdama konkrečios paveikslo vizijos. Ji gimsta tapant, ant drobės liejant išgyventas akimirkas ar emocijas. Tapyti mane dažniausiai įkvepia nauji potyriai ir pojūčiai, bendravimas su žmonėmis, kitos meno šakos, šokiai.
Renkasi ryškias spalvas
– Kiek laiko per savaitę skiriate tapymui?
– Dažniausiai poreikis tapyti kyla atsiradus naujai idėjai, o kartais – kai užklumpa nuotaikų kaita. Tada pasineriu į mėgstamą veiklą ir pamirštu, jog turiu pavalgyti ir pailsėti po sunkių dienos darbų. Be to, kaip tipinis vandenis mėgstu, kad rezultatas būtų matomas aiškiai ir greitai, todėl į širdžiai mielą pomėgį pasineriu visa galva. Nemėgstu skirti dėmesio itin mažoms detalėms, dėl kurių paveikslo tapymas užtrunka savaites ar netgi mėnesius. Todėl kartais mano potėpis atrodo kiek grubokas.
– Ar turite savo dailininką autoritetą?
– Jų yra daug – Klodas Monė, Vincentas van Gogas, Gustavas Klimtas. Pavasarį man teko lankytis Nicoje (Prancūzijos Rivjeroje). Ten nukeliauti paskatino žinios apie tai, jog šiame įstabaus grožio regione gyveno ir tapė dailininkai Pablas Pikasas, Enri Matisas, Polis Sezanas (gimęs Ekse, Provanso regione). Taip pat sužavėjo Nicoje įrengtas Marko Šagalo muziejus. Apsilankiusi Rivjeroje supratau, kodėl regionas taip traukė menininkus.
Kai būnu Londone, visuomet (be išimčių) apsilankau Nacionalinėje dailės galerijoje. Esu pastebėjusi, kad daugiausia laiko sugaištu ties naujųjų laikų dailės kryptimis nuo XVIII iki XX amžiaus.
– Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte savo kūrybą?
– Spalvos, emocija ir ekspresija. Jei reikėtų priskirti savo kūrybą konkrečiai sričiai, manau, būtų galima kalbėti apie impresionizmą. Savo kūryba siekiu perteikti jausmus ir emociją, man svarbus monologas, renkuosi ryškias ir skvarbias spalvas.
Niekada nesiekiau paveiksle atvaizduoti tipinės realybės. Juk tam yra nuotraukos, kuriomis galime grožėtis. Man svarbu perteikti emociją, kurią kartais sustiprina kad ir dirbtinai sukurtas dramatizmas. Savo parodą esu pristačiusi žodžiais: „Siela yra nuspalvinta ta pačia spalva kaip ir mintys“ (tuo, beje, itin tikiu gyvenime).