Rašytoja V. Šukytė: vaikystėje mitinės būtybės gyveno šalia

Virgina Šukytė – ne vieną leidinį su meile vaikams išleidusi rašytoja. Skaitant jos tekstus žavi išmonė, originalūs siužetai, gebėjimas suaktualinti, be įkyraus moralizavimo pabrėžti tradicinių vertybių svarbą. Su kūrėja kalbamės apie jos vaikystę, skaitymo įpročius, naująją jos knygelę vaikams „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis“.

- Knygas rašote išskirtinai vaikams, tad ir mes pradėkime pokalbį nuo vaikystės. Kokias knygas mėgote skaityti kai pati buvote vaikas?

- Maža pasakyti – mėgau skaityti... Buvau tikra knygų rijikė! Perskaitydavau viską, kas įdomesnio savo mokyklos ir Alytaus miesto bibliotekose... Ir namuose, ir pas senelius buvo daug knygų, tad rydavau ir storus suaugusiųjų romanus. Atmintin įstrigo kinų autoriaus Tian Či Čžan įstabi istorija apie brolių dvynių nuotykius „Linis Didysis, Linis Mažasis“, James Kruss pasaka „Timas Taleris, arba parduotas juokas“. Mėgau nuotaikingas V. Petkevičiaus istorijas, A. Matučio, M. Vainilaičio eilėraščius, kurių daugybę mokėjau atmintinai. Ir, aišku, pasakas. Tėvas mums su broliu nuo kūdikystės skaitydavo Anderseno, Haufo, brolių Grimų pasakas, o senelis Povilas sekdavo autentiškas lietuvių – įdomiai, vaizdingai, įtaigiai. Iki šiol pamenu šiurpiai gražią Katinėlio dainelę: „Viena duktė Dundulė, kita Samadžiukė, vienas sūnus Lukošiukas, kitas Tamošiukas. Pati Lapė aukso ližė, o Lapinas – vario buožė. Visus išžudžiau“.

- Ar ir pati buvote tokia smalsi, kaip visai neseniai pasirodžiusios naujausios jūsų knygos „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis“ veikėjai – Joris ir Jorė?

- Visi vaikai smalsučiai... Tačiau mano vaikystės metais daugelį slėpinių sužinoti nebuvo taip paprasta. Pamenu, man, dešimtmetei, labai rūpėjo klausimas: ar yra Dievas? Nes mokykloje buvo kalama, kad Jo nėra – kosmonautai nuskrido į dangų ir tai įrodė. O močiutė Karolina tvirtino priešingai – kad visa matanti Dievo akis regi netgi mūsų mintis. Sekmadieniais ji vesdavosi mane į Jiezno bažnyčią. Nežinodama, kuo betikėti, paprašiau: „Dieve, jeigu Tu esi, prisisapnuok man. O jei neprisisapnuosi, reiškia tavęs nėra.“ Antras man labai rūpėjęs klausimas – kas bus, kai numirsim? Iš suaugusiųjų negavau aiškaus atsakymo... Tada nusprendžiau, kad ir nereikia – numirsiu ir pati pažiūrėsiu, bus dar įdomiau.

- Kodėl, kada pradėjote rašyti knygas vaikams?

- Bene 20 metų dirbau žurnaliste, tad rašyti kažką kitą, nei straipsnius į laikraščius bei žurnalus, tiesiog nebuvo laiko. Tačiau prieš dešimtį metų paseno ir pasiligojo mano mama, kelerius metus abu su vyru Arvydu ją slaugėme namuose. Nebuvo net minties artimiausią žmogų atiduoti į senelių namus, tad teko atsisakyti įdomaus žurnalistės darbo. Tik noras rašyti nedingo. Pradėjau kurti trumpas pasakaites. Prisiminiau istorijas, kurias sugalvodavome su sūnumi, kai jis buvo mažas. Rašymas vaikams mane veikė gydančiai, grąžino į vaikystę, kuomet gyvenimas buvo pilnas stebuklų ir nuotykių. Į žurnalistiką jau nebegrįžau... Manau, dar mažiausiai 20 metų rašysiu pasakas...

- Ar pati skaitote vaikiškas knygas? Kokia paskutinė vaikų literatūros knyga, kurią perskaitėte?

- Perskaitau daugelį naujai išleistų įdomesnių knygų vaikams – lietuvių ir verstinių. Neseniai „atradau“ Kristiną Gudonytę ir jos „Blogą mergaitę“. Vedu perskaitytų knygų ir gražiausių ištraukų dienoraštį, kaip dariau dar mokykloje.

- Kaip manote, kodėl vaikams svarbu skaityti knygas?

- Vaikams BŪTINA skaityti knygas nuo dviejų metukų! Įrodyta, kad vaikai, kuriems tėvai skaito arba seka istorijas, pasakas, mokykloje kur kas geriau mokosi, geba mąstyti, įsiminti, reikšti mintis žodžiu ir raštu, jų žodynas kur kas turtingesnis.

- Naujoje knygoje „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis“ skaitytojams pasakojate apie senovę. Mitologijos tema jums labai artima. Iš kur semiatės įkvėpimo?

- Vaikystėje tos mitinės būtybės, atrodė, gyvena šalia. Štai dirvoje radau pailgą piršto storumo akmenį. Senelis paaiškino, kad tai – „Velnio pirštas“, kurį jam nukirto Perkūnas, medžiodamas nelabąjį. Su pussesere pievoje užtikome keistą ratą, kuriame neaugo žolė. Spėliojome, kas tai padarė, jis vėl neabejodamas porino: ten gulėjęs aitvaras ir žolę išdeginęs. O močiutė šventėms virdavo „raganos kaulus“ – taip vadindavom gardžius žagarėlius. O šalia moralų dešimties Dievo įsakymų tema ji nepamiršdavo pagąsdinti: „Netrankyk durų, nes Laimei pirštus priversi. Ji žmogų per tris žingsnius sekioja“.

- Keliaudami per knygos puslapius skaitytojai susipažįsta su daugeliu senųjų dievybių ir mitinių būtybių. Ar rašant knygą buvo sudėtinga kurti šių veikėjų paveikslus?

- Buvo nepaprastai įdomu kurti knygą apie dievus, deives bei mitinius personažus. Prieš rašydama perskaičiau kalną žymiausių mitologų ir religijotyrininkų darbų, taip pat brolių Basanavičių surinktą tautosaką, taigi, knygos veikėjai ne išgalvoti, o prikelti iš lietuvių tautinės atminties, iš tautosakos. Ir mano pasaulėjauta – baltiška, o požiūris į gamtą – sakralus, pagarbus. Gamtos dvasias jaučiu jos stichijose: vandeny, ugny, viesulo jėgoje, perkūno griausme. Man skaudu dėl niokojamos ir teršiamos mūsų planetos gamtos.

- Kokiam skaitytojui rašėte šią knygą? Ar ji skirta tik vaikams?

- Knyga skirta visiems, besidomintiems lietuvių mitologija, taigi, ir tėveliams bei mokytojams.

- Kaip manote, ar vaikams svarbu knygose rasti kitus vaikus, kaip veikėjus?

- Mažiesiems labai svarbu skaityti apie vaikus, panašius į juos, rasti atsakymus į jų rūpimus klausimus. Svarbu ir tai, kad vaikas, bendraujantis su knygos veikėjais, gilindamasis į jų problemas, geriau supranta save ir nesijaučia vienišas – tie herojai tampa jo dvasiniai draugai.

- Dažnai vykstate į susitikimus su jaunaisiais skaitytojais bibliotekose ir mokyklose. Sakykite, koks šiandieninis skaitytojas? Kas jam įdomu?

- Dažniausiai susitinku su Lietuvos rajonuose, kaimuose gyvenančiais pradinukais, kurie dar skaito knygas. Astridos Lindgren knygos, Haris Poteris, įvairių tautų bei autorinės pasakos – jų mėgstamiausios.

- Lietuvoje netrūksta vietų, kviečiančių susimąstyti apie mitinių būtybių egzistavimą. Ar dažnai keliaujate po Lietuvą? Ir kiek dėmesio šiose kelionėse skiriate mitologinėms vietoms?

- Pradėjau keliauti dar studijų laikais su universiteto ramuva, kartais ir su Žygeivių klubu. Dabar kiekvieną vasarą keliauju su šeima, draugais. Džiugu, kad Lietuvos mitinės vietos – perkūno ar velnio akmenys, raganų ar kaukų kalnai yra pažymėti, prižiūrimi. Atsirado nemaža senovės lietuvių dievus bei mitines būtybes vaizduojančių skulptūrų parkų – po juos visuomet smagu pasivaikščioti. Senasis, prigimtinis lietuvių tikėjimas atgimsta. Vydūnas yra pasakęs, kad grįžimas prie senovės tikybos liudija tautos atsigavimą. Tačiau negrįžtama prie buvusių formų, bet prie dvasios. Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais besireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji tampa pavienio žmogaus ir visos tautos galybe ir atsigavimo galia.

- Kuris Lietuvos kampelis – jūsų mėgstamiausias, dažniausiai lankomas?

- Mano gimtinė Prienų rajone, netoli Jiezno. Viskas ten pasikeitę, bet tą vietą „prikėliau“ savo naujai rašomoje knygoje. Taip pat vyro gimtinė Rokiškio rajone – Panemunio miestelis. Ten turime sodybą, tad lankomės kiekvieną vasarą. Ten gimsta daugelis mano knygų.

- Ne už kalnų – gražiausios metų šventės. Ko palinkėtumėt savo skaitytojams, jų tėveliams?

- Linkiu gauti prasmingą, vertingą dovaną – gerą knygą, kuri teiktų skaitymo džiaugsmą.

Ačiū už pokalbį.