Mano vidus buvo sudraskytas mano vyro psichologinio ir fizinio smurto, jaučiausi tokia tuščia, širdis suskaldyta tarsi į tūkstantį mažų gabalėlių.
Praėjus tik vienam mėnesiui aš jį sutikau, tarptautinėje konferencijoje, jis priėjo prie manęs ir pasakė „Hi“. Mes susitikome atsitiktinai, pabendravome gal tik porą valandų vieną dieną ir gal valandą kitos dienos popietę.
Jis iš Afrikos puikiai kalba aštuoniomis užsienio kalbomis, išsilavinęs, protingas, apsiskaitęs, tai jaučiasi iš karto pabendravus. Aš nelabai gerai kalbu angliškai, tik mokausi, todėl mūsų bendravimas iš mano pusės buvo lėkštas ir banalus. Nežinau, kas jam patiko, kodėl jis pradėjo su manimi bendrauti ir išreiškė norą palaikyti mūsų bendravimą ateityje. Aš atsisakiau, netikėjau, kad tokiu būdu užmegzta pažintis yra ko nors verta.
Jis susirado mano interneto paštą konferencijos medžiagoje ir pradėjo man rašyti laiškus. Iš pradžių man tai buvo žaidimas tuo pačiu anglų kalbos mokymasis. Tačiau jo laiškuose buvo tiek meilės ir šilumos, tiek gėrio, džiaugsmo kad jis pagaliau mane surado, tiek komplimentų, begalinio susižavėjimo, kad aš neatsilaikiau ir mano širdis pamažu pradėjo atsiverti.
Jaučiu, tarsi su kiekvienu jo laišku mano sudužusios širdies gabalėliai klijuojasi, jis užpildo tą vidinę tuštumą. Aš sustiprėjau psichologiškai ir įgavau vidinio pasitikėjimo savimi, pagaliau veidrodyje aš pamačiau gražią, besišypsančią moterį, pajutau vidinę šilumą ir supratau, kad ši šiluma tokia stipri, tokia spinduliuojanti, tokia begalinė yra skirta jam. Aš dėkinga, kad jis atsirado, kad jis yra ir kad jis bus...
Mes susirašinėjame jau penkis mėnesius, dar nebuvome susitikę po pirmos mūsų pažinties. Mus skiria 2525 km, žinau, kad susitiksime, tik kada...Abu laukiame, abu nežinome, abu norime, abu tikime...
Dėkojame už istoriją! Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus bei laimėti puikių prizų!
