Jis akcentavo, kad neretai įvykus eismo įvykiui pagrindinė žinia skamba taip: „Dėl nenuvalyto kelio įvyko eismo įvykis“. Šiuo atveju dažniausiai būna pasmerkiamas operatorius, kuris laiku nesuorganizavo kelio nuvalymo, o visuomenė, vertindama įvykį, visą atsakomybę permeta kažkokiam nežinomam kelininkui. Žmonės susidaro nuomonę, kad jei juos tai palies – tai ir kaltas bus tas, kas nenuvalė, o pats žmogus bet kokiu atveju bus nukentėjusysis. Tačiau čia, anot E. Skrodenio, ir reikėtų daugiau pasigilinti į visas eismo įvykio aplinkybes. Neretai paaiškėja ir tai, kad žmogus važiavo nesilaikydamas saugaus ar leistino greičio, padangos buvo blogos būklės arba skirtos ne tam sezonui, todėl nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio.
DELFI jis pabrėžė, kad žiema yra žiema, su prastomis oro sąlygomis, sniegu, plikledžiu ir pan. ir šio sezono metu kelininkai tikrai nesėdi sudėję rankų, o intensyviai dirba.
- Gerb. Egidijau, bet tai kodėl visgi žiema kelininkus užklumpa netikėtai?
- Galbūt buvo tokie laikai, kuomet šis pasakymas buvo teisingas, tačiau keletą paskutinių metų yra vykdoma griežta priežiūros kontrolė, naudojami efektyvesni metodai, tad taip užtikrinama kokybiška priežiūra.
Be to, keičiantis klimatui šis pasakymas vis dažniau nebetenka prasmės, nes kaip kelininkai juokauja, patys tą žiemą užklumpa netikėtai, t.y. jie pasirengia techniką, personalą, o žiema neateina. Nors aišku kaip ir visiems pasitaiko žmogiškų klaidų...
Bendrąja prasme priežiūra yra vykdoma pagal nustatytus lygius ir normatyvus, o jei kažkas neatlieka savo darbo, tai būna tik vienetiniai atvejai. Liūdna, kai šie atskiri atvejai užgožia visas pastangas ir visą kokybiškai atliekamą darbą... Dažnai matau, kaip kelininkai keliasi žiemą labai anksti ryte ir valo kelius ištisas dienas, o esant sudėtingoms sąlygoms, ir ištisas savaites. Jie atiduoda visas jėgas ir viena klaida sugriauna visas šias pastangas visuomenės akyse.
Skandinavai ir kitos šalys labiau pažengę – jie keičia požiūrį į žiemos priežiūrą, nes valo ir barsto druska tik pagrindinius greituosius kelius, o visus mažiau intensyvius kelius tik valo. Druska, kurią išberia, yra tie patys žmonių pinigai. Žiemą vis tiek nepadarysi tokių sąlygų kaip vasarą, kad ir kiek bersi. Jeigu yra pūga, galima berti kiek nori druskos, gal nuo to ramiau bus vairuotojui, nes mato dirbantį kelininką, bet efektas yra prastas.
Kitas dalykas – aplinkosauga ir gruntų užterštumas. Skandinavai pasitvirtina programas, kuriomis siekiama mažinti išbarstomų druskų kiekius, o vairuotojai informuojami, jog reikės daugiau laiko tam pačiam keliui įveikti, kad investuotų į kokybiškesnes ir saugesnes padangas ir taip iš dalies patys užtikrintų savo saugumą. Jie neatsisako – valo kelius, bet tai daro ribotai.
O mes turėdami labai ribotą biudžetą, norime žiemą-vasarą būti nusivalę visus kelius, nesvarbu, kad tuo keliu per dieną važiuoja tik 30 automobilių. Aišku ir tai būtų galima užtikrinti, jei tam būtų skiriama pakankamai pinigų ir nebūtų, kur naudingiau juos panaudoti. Tačiau dažnai tų pinigų trūksta, o jei susitaupo vienas kitas euras dėl geresnių oro sąlygų, tai jis niekur nedingsta: vasarą už tuos pačius pinigus lopomos duobės, pjaunama žolė, taisoma pakelių infrastruktūra ir pan.
- Tai kodėl mes negalime būti kaip skandinavai?
- Mes bandome po truputį tai daryti ir komunikuoti su visuomene, bet reikia dar daug laiko, kokių 10 metų, kol pasieksime tą sąmoningumo lygį. Juk kaip ir minėjau, kelių priežiūros plėtros programa, iš kurios yra statomi, remontuojami, asfaltuojami keliai yra viena, tad jei kažkuriuo sezonu susitaupo pinigų, jie patenka į kito sezono darbus, pavyzdžiui, už sutaupytus pinigus galima išasfaltuoti vieną kitą žvyrkelį, įrengti saugumo priemones ir pan.
- Ar problema yra žmonių mąstyme?
- Problema yra abiejose pusėse, nėra taip, kad viena pusė visiškai teisi, o kita visiškai neteisi. Visi turi imtis tam tikrų veiksmų, tiek eismo dalyviai, tiek kelininkai, tiek policininkai. Tikrai nekaltinčiau dėl visko žmonių ir nesakyčiau, kad kelininkai nieko nebedirbs, o žmonės už viską turės atsakyti. Visi turi stengtis pagal savo išgales ir kompetencijas.
- Kaip jau minėjote, įvykus eismo įvykiui, pirmoji žinia, kuri pasiekia visuomenę – tai pats eismo įvykio, eismo sąlygų ir kitų matomų aplinkybių konstatavimo faktas. Kaip toliau rutuliojasi tyrimas ir kokios yra tikrosios eismo įvykio priežastys, neretai lieka „už kadro“. Gal yra statistika, kuri rodo, kiek žmogiškasis faktorius, o kiek kitos aplinkybės (kelių infrastruktūros trūkumai, gamtinės sąlygos ir t.t.) lemia daugiausiai eismo įvykių.
- Tyrimų, analizių, mokslinių darbų – visko yra prirašyta. Bet kuriuo atveju, kad ir kaip besvarstysi – už viską galų gale atsakingas žmogus. Ir tas žmogus vienu atveju atsakingas kaip vairuotojas, kitu – kaip įstatymų ar taisyklių kūrėjas, trečiu – kaip infrastruktūros kūrėjas, prižiūrėtojas ar kontrolierius. Pats automobilis nenuvažiuoja nuo kelio, pats kelias nesusigadina ir nebūna blogas, jį vis tiek kažkas tokiu padaro.
Tas kompleksas prasideda nuo to, kokį automobilį žmogus pasirenka, kokia yra jo techninė būklė. Išvažiavęs į kelią, žmogus vėl atsakingas už savo būseną – ar jis geros nuotaikos ir žvalus, ar liguistas, ar girtas ir t.t.. Matydamas, blogą ar gerą infrastruktūrą, jis priima sprendimus – važiuoti greičiau ar lėčiau, pavojingai manevruoti ar ne, lenkti ar nelenkti.
Kitas komponentas – kelias, jo infrastruktūra turi įtakos eismo įvykių pasekmių sudėtingumui. Pavyzdžiui, jeigu yra lėkštesni kelio šlaitai, tai vairuotojas priėmęs blogą sprendimą ar užmigęs prie vairo, nuvažiuos nuo kelio, neapsivers, galbūt net pasekmės bus mažesnės, o jei bus per status šlaitas – versis ir bus sužeistas arba žus. Čia atsiranda kelio infrastruktūros klausimas.
Eismo įvykio metu – pats svarbiausias dalykas yra automobilio būklė. Nieko nėra svarbiau už tai, ar automobilis turi veikiančias oro (saugos) pagalves ir ar prieš tai yra dalyvavęs eismo įvykyje, po kurio buvo sulipdytas.
Tačiau, pasirinkti, ar naudojamas automobilis sulipdytas iš kelių automobilių ar geros būklės automobilis, su veikiančiomis oro pagalvėmis ar be – yra to paties vairuotojo pasirinkimas. Žmonės sako, kad nežinojo apie būklę arba juos apgavo. Bet jei tu nori būti tikras, dėl to, ką perki, tu eini į sertifikuotą pirkimo vietą, kur tau pateikia visą istoriją. Apie tai, kad situacija prasta su lietuviškuoju automobilių parku, byloja ir statistika: Lietuvoje per 100 eismo įvykių žūsta daugiau žmonių nei kaimyninėse šalyse, jau nekalbant apie Vakarų Europos ar Skandinavijos šalis.
- Lietuva Europoje pagal nelaimes keliuose – tarp lyderių. Iš kokių šalių ir ko turėtume pasimokyti, kad nebepuoštume tokių liūdnų statistikų sąrašų?
- Daugybę metų mes analizavome situaciją, patirtis, priemones Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Dabar reikia tik vadovautis sukaupta patirtimi ir diegti tinkamai parinktas priemones.
Manau, kad mes sparčiai judame į priekį, pasiektas progresas yra milžiniškas: per aštuonerius metus žuvusių skaičius keliuose sumažintas tris kartus. Šalys į kurias lygiuojamės, tokių rezultatų siekė ištisus dešimtmečius.
Man atrodo, kad didžiausias postūmis buvo tuomet, kuomet visos institucijos pradėjo dirbti vieningai viena kryptimi. Pagrindinis darbas padarytas visų institucijų ir visuomenės kartu – identifikavome pavojingiausias vietas, situacijas, eismo dalyvių grupes ir ten, kur reikėjo, įdiegėme inžinerines priemones ir išnaikinome pavojus, pakeitėme teisės aktus, sugriežtinome kontrolę, pradėjome elgtis atsakingiau. Tačiau analizuojant, kokie įvykiai vyksta paskutiniu metu, aiškiai matosi kad jie yra arba labai netipiniai ir susiję su giluminiais dalykais, tokiais kaip švietimu, morale, įsitikinimais, arba besaikiu alkoholio vartojimu.
Pavyzdžiui, girtam vairuotojui statyk ką nori, sienomis visus kelius apstatyk ir jis į ją atsitrenks, susižalos ar kažką kitą sužalos. Ir žinok, kur jis girtas važiuos ir nuvažiuos nuo kelio... Tokios problemos turi spręstis mažinant bendrą alkoholio vartojimą, ne tik už vairo. Puikiai suprantu, kad tokių bendrų moralės ir įpročių problemų sprendimas brangiai kainuoja, o pokyčiai trunka ilgai, bet visuomenė turi būti edukuojama, keliuose turi būti vykdomi kontroliniai tikrinimai, skatinimas aplinkinių netoleravimas tokiems vairuotojams.
- Kalbant apie kontrolę ir konfiskavimus, ar pas mus pakankamos bausmės už vairavimą išgėrus?
- Mes turime nenormalią situaciją su tam tikros dalies eismo dalyvių požiūriu į baudas, teisių atėmimą, automobilių konfiskavimą. Ir ne visais atvejais šios priemonės veikia tinkamai. Pasakysiu, kodėl toks įspūdis susidaro.
Jei pažiūrėtume statistiką, pamatytume, kad didžiulis kiekis pažeidėjų nesumoka tų baudų. Policija tąso juos metai iš metų, prisikaupia baudų, kurios siekia tūkstančius eurų, ir kokia iš to nauda? Kaip važinėjo girtas – taip važinėja. Kaip važinėjo be teisių – taip važinėja. Kaip viršijo greitį – taip viršija. Kaip kalbėjo važiuodami telefonu – taip ir kalba, nors, ko gero, laisvų rankų įranga kainuoja pigiau nei susimokėti baudą...
Automobilio konfiskavimas – taip, didžiajai daliai galbūt tai nuostoliai, jei jis brangus, bet iš kitos pusės – mašiną nusipirkti gali ir už 100 eurų, tai jei vieną atėmė, gali nueiti ir kitą nusipirkti.
- O ką galima būtų padaryti su šia žmonių grupe, jei jos niekas neveikia?
- Pirmiausia, reikia nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Reikia šiuos žmones mokyti, ieškoti jiems suprantamų ir veiksmingų formų. Jie vis tiek keičiasi, keičiasi visuomenės pakantumas tokiems vairuotojams, o tai duoda didžiausią naudą. Pavyzdžiui, manau, nei vienas nebūtume tolerantiški važinėjančiam girtam kaimynui, jeigu kieme bėgiotų mūsų vaikas. Turime galvoti, kokias pasekmes gali sukelti mūsų tolerancija.
Viena iš priemonių, ką dabar galima padaryti – nedaryti desperatiškų žingsnių, nes visuomenėje egzistuoja didžioji dalis sveiko požiūrio atsakingų žmonių, kuriems yra būdingos bendros normos ir bendras sąmoningumas, ir tam tikra maža dalis tų, kurie nelinkę laikytis bendrųjų normų.
- Ar 0 promilių įvedimas dalinai išspręstų išgėrusių vairuotojų problemą?
- Daug metų buvo prie to vienaip ar kitaip prieinama, buvo kalbama, viešinami eismo įvykiai ir jų pasekmės, kurie kilo dėl neblaivių vairuotojų, bet dabar matome, kad visų kitų tipų eismo įvykių sumažėjo, o girtų eismo dalyvių sukelti eismo įvykiai yra labai akivaizdūs. Alkoholis ir vairavimas vis tik nėra susiję.
Daugybę metų vairuotojams buvo suteikta tam tikra laisvė važiuoti šiek tiek išgėrus, ir tuo pačiu buvo apeliuojama į sąžinę, savimonę, atsakingumą. Pažiūrėjus kad ir paskutinių savaičių policijos reidų statistiką, matosi, kad apsvaigusių eismo dalyvių yra neapsakomai daug. Tuomet atsiranda mintis, o gal mes nemokame elgtis su ta laisve? Gal esame jai dar nepasirengę ir reikia imtis drastiškesnių priemonių? Girtų vairuotojų sukelti eismo įvykiai yra labai skaudūs. Jei girtų vairuotojų būtų mažoji dalis, ko gero, kalbėti apie tokį ribojimą nebūtų prasminga, tačiau kai turime tokius skaičius, turbūt kitos išeities nelieka.
Nors kai pradedi kalbėti apie „0“ promilių įvedimą atsiranda daugybė pasiteisinimų, kodėl to nereikėtų daryti. Dažnai išgirsti tokių pasakymų – „kaip aš su draugu susitiksiu“. Tai juk miške nesusitinka su tuo draugu. Galima važiuoti autobusu, paprašyti kieno nors pavežti, pasinaudoti taksi paslaugomis. Galų gale, juk nebūtina su draugu susitikus imti ir gerti, jei važiuoji pabendrauti. Arba pasakymas, kad pripūsti į alkotesterį gali nuo dantų plovimo skysčio ar vaistų. Bet jei kyla abejonė dėl alkotesterio rodmenų, visada galima atlikti kraujo tyrimą.
Jei važiuoji linksmintis – tam yra viešasis transportas, taksi. Jei yra kažkoks verslo susitikimas ir esi verslininkas – tai tu arba turi vairuoją, arba naudojiesi taksi, arba gali nevartoti alkoholio. Galiu pasakyti iš asmeninės patirties, kad šiandieniniame pasaulyje alkoholio nevartojimas per susitikimus nėra smerkiamas. O jei žmogus planuoja išgerti, tai ir apie priemones turėtų apgalvoti. Taip nebūna, kad nuėjau ir nežinau, ar prisigersiu.
- Patirtis rodo, kad daug kam būna...
- Tai su bet kuriuo veiksmu taip gali būti: aš einu į parduotuvę ir nežinau, ar vogsiu šokoladukus. Lygiai tokia pati situacija.
- Ar nebus taip, kad tie draudimai paveiks tuos sąmoningus žmones, o tie, kas pažeidinėjo, pažeidinės ir toliau?
- Tai, kad neišgelbėsi iš esmės situacijos – tai visiškai aišku. Dalis iškart pasakys: kaip gėriau, taip gersiu, kas man čia uždraus? Jeigu leidžiama 0,4 prom., o važiuoju 1,7 prom. prisigėręs, tai čia jau nemenkas leistinos normos nepaisymas. Tai ir griežtesnių draudimų nepaisys. Bet daliai žmonių, kurie nori laikytis taisyklių, bus aišku.
Pagrindinis privalumas įvedus 0 promilių būtų tas, kad visi tiksliai žinotų, kad negali gerti absoliučiai, jei planuoja artimiausiu metu vairuoti. Ir tai iš dalies išspręstų situaciją. Pusė tų, kurie dabar geria ir važiuoja, tikrai apsiribos. Dabar jie gali legaliai tą daryti, niekas nedraudžia: jei tu esi kultūringas ir laikaisi įstatymo, tu vis tiek gali gerti. O dabar žinos, kad negali gerti. Vadinasi, jei prieš tai laikėsi, tai ir dabar laikysis to sugriežtinto draudimo.
Bet problemą su girtais reikėtų spręsti ne tik per vairavimo išgėrus mažinimą. Tai yra valstybinė problema. Na ir kas, kad uždraus vairuoti išgėrus, tai į statybas nueis, prisigers ir nukris nuo pastolių. Arba grįžęs sumuš ką nors, gatvėje girtas ką nors padarys, užpuls vaiką, girtas gulėdamas lovoje rūkys ir sudegs, gaisrą sukels. Daugybė problemų dėl alkoholio vartojimo vyksta visose gyvenimo srityse. Šią problemą reikėtų spręsti valstybiniu mastu ir nereikėtų išskirti vien vairavimo išgėrus, tai tik viena dalis alkoholio vartojimo padarinių. Reikia iš esmės kalbėti apie tai, kaip paimti visą kompleksą priemonių ir blaivinti visuomenę.
