Unikali sovietinio kario skulptūros istorija Alytaus rajone: ginamasi, kad pavaizduotas prancūzas

Alytaus rajone kunkuliuoja aistros dėl vieno iš įspūdingiausių sovietinių paminklų Lietuvoje, šalia Miroslavo dar sovietmečiu pastatytos sovietų kario skulptūros – beveik trijų metrų aukščio akmeninės galvos su šalmu. Istorija būtų panaši į Žaliojo tilto atvejį, jeigu įvykiai nebūtų pasisukę netikėtu kampu. Tris dešimtmečius stovėjusios skulptūros paskirtis buvo aiški nuo pat jos pastatymo Miroslavo kolūkio rūpesčiu devintojo dešimtmečio viduryje – tai atminimo paminklas sovietų armijos pulkui, kurį netoliese sunaikino hitlerininkų pajėgos.

Atrodo, kad belieka tik objektyviai nuspręsti, ar ši išlikusi kareivio galva gali stovėti ten, kur pastatyta, ar jos vieta yra muziejuje. Tačiau šio klausimo sprendimas į priekį juda sunkiai. Tiesa, pradžioje pakelės aikštelę puošė dvi sovietinių kareivių galvos. Šalia galvos su tipišku sovietų armijos šalmu buvo ir kario galva su kepure, taip vadinama pilote. Tai paminklas pulkui, tad logiška, kad vaizduotas ne vienas kareivis. Galvą su pilote kažkas vėliau susprogdino, o galva su šalmu išliko, nes tinkamai nesuveikė padėtas sprogmuo.

Nauja versija: paminklas prancūzų kariui

Alytaus rajono savivaldybė ilgus metus vilkino šios sovietinio teroro aukas įžeidžiančios skulptūros klausimą, žadėdama gyventojų apklausas, nematydama skubos ir t.t., kol pastaraisiais metais šis klausimas nepaaštrėjo.

Lietuvos televizijos eteryje Alytaus rajono savivaldybės meras A. Vrubliauskas (LRT laida „Laba diena“, lapkričio 17 d. – DELFI) prieš kelias dienas pranešė negirdėtą žinią, kuri viską apvertė aukštyn kojomis: esą jam pats skulptūros autorius V.Krušna (miręs 2014 m.) yra ne kartą sakęs, kad skulptūra yra Prancūzijos kario atvaizdas iš „Normandija-Nemunas“ eskadrilės, tad jos šalinti, esą, nereikia skubėti, nes tai galėtų būti ir turizmo objektas.

Kitaip tariant, trisdešimt metų skulptūrinė kompozicija ir jos išlikusi dalis buvo skirta sovietų karių pulkui atminti, o Alytaus rajono meras Algirdui Vrubliauskui tarus žodį, staiga pavirto paminklu Prancūzijos kariui. Po mero interviu televizijos eteryje šia keista versija imta tikėti plačiau.

Objektyvią nuomonę galima susidaryti tik remiantis istoriniais faktais, užfiksuotais liudijimais, interviu ir žiniomis apie sovietų laikotarpio meną. Šiame straipsnyje priminsiu esminius faktus ir juos pakomentuosiu, kad būtų užkirstas kelias visuomenės klaidinimui ir gandams.

Naujoji versija neatlaiko kritikos

Skulptūrinę kompoziciją sudarė dvi beveik trijų metrų aukščio akmeninės galvos, atitinkančios Raudonosios armijos karių išvaizdą. Viena kario galva buvo su sovietine kareiviška kepure, vadinama pilote, kita vaizduojama su tipišku Raudonosios armijos pėstininkų šalmu. Skulptūros buvo pastatytos „Perestroikos“ laikotarpiu Miroslavo kolūkio rūpesčiu sovietinės armijos pulko karių, žuvusių netoliese kovojant su fašistais, atminimui, o atidengtos gegužės 9-ąją – sovietų pergalės dieną. Skulptūrinė kompozicija atitinka socialistinio realizmo stilių, kuris sovietmečiu buvo privalomas ir realistiškai bei herojiškai teigiamoje šviesoje vaizdavo komunistinio režimo ideologus ir vykdytojus. Šio stiliaus darbai negalėjo būti niekaip kitaip interpretuojami, nes jie aiškiai ir realistiškai vaizdavo tam tikrus objektus.

Socialistinis realizmas skulptūroje buvo viena iš sovietinės propagandos priemonių, vadinamoji „monumentalioji propaganda“. Paminklų viešosioms erdvėms projektai, kurie neatitikdavo socialistinio realizmo standartų, nebūdavo tvirtinami. Dėl šios priežasties, mano nuomone, yra absoliučiai neįmanoma, kad skulptūra su šalmu būtų prancūzo atvaizdas. Karo lakūnai (tuo labiau prancūzų) nenaudojo rusų pėstininkų šalmų, todėl ir ši aplinkybė patvirtina, kad karys su šalmu negalėjo priklausyti eskadrilei „Normandija – Nemunas“. Paminklai paprastai statomi su istoriniais įvykiais susijusiose vietose. Ar ant šio kalnelio žuvo nors vienas prancūzų eskadrilės lakūnas? Paminklas nežymi ir palaidojimo vietos, nes Miroslavo apylinkėse žuvę sovietų kareiviai yra palaidoti įvairiose kitose vietose ir kapinėse. Paminklas nėra saugomas valstybės ir nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, taigi jį nukelti teisinių kliūčių nėra.

Paminklo statytojas: „Paminklas skirtas sovietų kariams“

Prisiminkime svarbius šios istorijos liudijimus. Jono Juravičiaus, Alytaus rajono savivaldybės tarybos nario, buvusio Miroslavo kolūkio pirmininko ir vieno iš pagrindinių paminklo įgyvendintojų liudijimai yra pateikti „Lietuvos žiniose“ (2015 09 09) ir telefoninio pokalbio metu išdėstyti šio straipsnio autoriui (2014 m. rugsėjis).

„Lietuvos žinioms“ J. Juravičius patvirtino, kad šis paminklas sumanytas siekiant įsiteikti sovietų valdžiai ir dėl naudos kolūkiui. Jis teigė, kad skulptūros buvo pastatytos sovietų karių, neva gynusių Miroslavo gyventojus nuo fašistų, atminimui. J. Juravičius pateikia įdomias detales apie tai, kaip jis skulptūros autoriui pristatęs sovietų armijos šalmą kaip pavyzdį, nes autorius, kuris nebuvo tarnavęs armijoje, modeliuojant skulptūrą pradžioje naudojo vokišką šalmą.

Galiu paliudyti, kad J. Juravičius šio straipsnio autoriui teigė, kad autorius gailėjosi sukūręs šias skulptūras, taip pat patvirtino, jog tai paminklas sovietų pulkui, kurio vėliava po mūšio buvo išsaugota, o vėliavos išsaugojimas, pasak jo, reiškia, kad tas pulkas yra gyvas.

Prieštaringa mero pozicija

„Lietuvos žinioms“ (2015 09 09) Alytaus rajono meras teigė: „Tačiau jei reikėtų nuspręsti, ar palikti šį objektą Alytaus rajone, būčiau linkęs, kad sovietų kario galva atsidurtų Grūto parke“.

2014 m. rugsėjo 11 d. oficialiu raštu Algirdas Vrubliauskas, atsakydamas man į klausimą apie šią ir kitas sovietines skulptūras Alytaus rajone, rašė: „Mano, kaip savivaldybės mero ir TS-LKD Alytaus rajono skyriaus pirmininko įsitikinimu, paminklų įamžinančių sovietų aktyvistus, kovojusius prieš Lietuvos nepriklausomybę, Alytaus rajone neturėtų likti, tačiau sprendimas dėl jų tolimesnio likimo turi būti išsamiai išanalizuotas ir priimtas toks, kad nesumenkintų mirusiųjų atminimo“.

Beveik tuo pat metu meras vietiniam portalui pareiškė, kad šia skulptūra yra susidomėta dėl Ukrainos krizės, kad esą, nėra aišku, ar tai rusų ar prancūzų karys, nes vieni sako taip, o kiti kitaip. Meras teigė, kad karys, esą, yra tik karys ir jis tik vykdė įsakymus.

Šių metų lapkričio 17 dienos LRT televizijos laidoje meras prisiminė, kad dažnai vakarodavęs su paminklo autoriumi ir autorius jam sakęs, kad tai buvo prancūzų kario atvaizdas. Noriu atkreipti dėmesį į faktą, kad toks tvirtinimas viešoje erdvėje atsirado tik po autoriaus mirties 2014 m. Kol autorius buvo gyvas ir šį teiginį buvo galima patikrinti, tokia versija niekur nebuvo eksploatuojama. Be to, jeigu autorius ir galvojo, kad daro prancūzų karį (beje, kodėl lietuvių autoriui turėjo imponuoti prancūzai, o ne, pavyzdžiui, Lietuvos partizanai?), jo rankos pagamino dviejų sovietų kareivių skulptūras su visais jiems būdingais atributais.

Skulptūros menas yra formos menas, o formas atpažįstame per tam tikrus objektyvius požymius. Išlikusi skulptūra atitinka visus sovietų kareivio požymius, tad bet kokios kitos versijos, kaip rodo aukščiau pateikti faktai, gali būti interpretuojamos tik kaip sąmoningai arba nesąmoningai klaidinančios visuomenę ir neturėtų būti netgi svarstomos. Gerbiamo Alytaus rajono mero aktyvumas ginant šį paminklą taip pat stebina. Labai gaila, kad toks aktyvumas išnyksta, kai kalba pasisuka Lietuvos partizanų atminimo įamžinimo klausimais...

Visos karo ir okupacijos aukos privalo būti gerbiamos

Visi, įskaitant ir patį Alytaus rajono merą, sutinka, kad svarbiausia yra nesumenkinti mirusiųjų atminimo. Sovietiniai ir fašistiniai kareiviai visoje Lietuvoje yra deramai palaidoti, visos žinomos palaidojimo vietos yra pažymėtos. Lietuvių tauta yra aukštos kultūros ir netrukdo artimiesiems ir kariavusioms valstybėms prižiūrėti kapus. Sovietų karių kapų Lietuvoje yra apstu, ten pakanka ir paminklų, tad istorijos dėl vieno paminklo niekas neužmirš.

Paminklai, kurie nėra antkapiniai, tačiau tebestovi viešosiose erdvėse, turėtų būti atiduoti muziejams ne tik dėl to, kad neveiktų kaip sovietinės propagandos transliatoriai, bet ir dėl to, kad istorija būtų užfiksuota profesionalų ir neliktų vietos diletantiškoms interpretacijoms, kurias vietos politikai generuoja neaiškiais tikslais. Rusų kario pavadinimas prancūzu yra akivaizdi nepagarba ir sovietų kario atminimui. O ar prancūzų karys, žuvęs per Antrąjį pasaulinį karą, džiaugtųsi, jeigu jam būtų užritintas paminklas su Raudonosios armijos kario atvaizdu?

Dar vienas ir pats svarbiausias aspektas yra sovietinės okupacijos aukų atminimas. Retas kuris nukentėjęs nuo sovietinės okupacijos, ištremtas ir žuvęs Sibiro žemėje, nužudytas rezistencijos metu ar nukentėjęs nuo sovietų per 1991 m. sausio įvykius norėtų nepriklausomoje Lietuvoje matyti sovietų kario atvaizdą. Kario, kuris į jį nukreipė automato vamzdį, sugrūdo į gyvulinį vagoną ar kaip nors kitaip suluošino gyvenimą. O šiandien paminklas tebestovi ir yra puikus altorius, prie kurio meldžiasi, uždega žvakeles ir neša gėles piliečiai su „kolorado“ kaspinėliais. Tad, pritardamas rajono merui A. Vrubliauskui, kviečiu priimti deramą sprendimą ir nemenkinti mirusiųjų atminimo. Merui priminčiau, kad svarbus yra ne tik Antrojo pasaulinio karo karių atminimas, bet ir tų šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių, kurių likimai atsidūrė po sovietinių kareivių kojomis.

Vietinė apklausa būtų neobjektyvi

Tokie paminklai yra ne vietinės reikšmės, o visai Lietuvai svarbus klausimas. Meras žada vietos gyventojų apklausą. Ar turi teisę Miroslavo apylinkių žmonės nulemti šio klausimo sprendimą? Mano nuomone, neturi, nes paminklas yra Lietuvos teritorijoje, šalia tarptautinio kelio, jį mato visi pravažiuojantys ir netgi užsieniečiai, jis tam tikra neigiama prasme reprezentuoja Lietuvą, parodydamas kad lietuviai savęs negerbia ir neturi politinės valios.

Šio klausimo sprendimams pagrindą suteikia aiški valstybinė politika tokių paminklų atžvilgiu, tad jokių vietinių apklausų, kaip planuoja meras, tiesiog nereikia, nes jos būtų neobjektyvios jau vien dėl to, kad nepavyktų apklausti tų žmonių, kurie liko amžino įšalo žemėje ir žuvo Lietuvos miškuose. O kaip apibrėžti tos apklausos ribas? Aplinkiniai gyventojai? Miroslavo seniūnija? O kodėl ne visas rajonas? O kodėl ne visa Lietuva?

Apmaudu ir apgailėtina šiandien stebėti tokius vietos valdžios išsisukinėjimus ir vilkinimą, kai šis klausimas turėjo būti išspręstas greitai ir aiškiai, tą pačią dieną, kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!