Kanų kino festivalyje rodyto filmo kūrėjas taip pat kviečia pamatyti juostą, kurioje nėra jokio gailesčio, kurioje nėra romantikos ir šviesių pusių – tik žiaurumas, trykštantis iš ekrano pusės, simbolizuojantis mūsų kaip žmonių gyvavimo Žemėje pasekmes.
Apie ką mes čia…
Meksikos žemėje, Chuarese, vyksta siaubingi dalykai – žmogžudystės, prievartavimai, kankinimai, už kuriuos atsakingos narkotikų kartelių galvos. Į šią siaubingą vietą žemėje vyksta nedidelis būrys gerai apmokytų specialistų iš JAV, kuriems reikia išsiaiškinti, kas stovi už visų tų nusikaltimų ir kas atsakingas už narkotikus patenkančius į Ameriką. Tačiau tik stipriausi gali peržengti Chuareso miesto slenkstį…
Kūrinio vidus
Pastaruoju metu gana dažnai pasirodanti tiek kine, tiek televizijoje narkotikų tema pradeda po truputį nusibosti. Tačiau į kino ekranus atkeliaujant tokio aukšto lygio meniniam filmui kaip „Sicario: narkotikų karas“, galima užmiršti kitus ne itin kokybiškus, bet dažnai „kepamus“ holivudinius produktus.
Pirma mintis, pasirodžius pirmiesiems šio kino hito anonsams, buvo ta, kad tai savotiškas atsakas į geriausią 2000 metų filmą, Steveno Soderbergo režisuotą „Narkotikų kelią“. Vis dėlto, išvydus pirmas naujojo filmo scenas supratau, kad šie du projektai skiriasi kaip diena ir naktis dėl savo skirtingo požiūrio į narkotikų temą ir, žinoma, pačius kartelius. Nors šiame filme ir nėra pernelyg daug kalbų apie pačius kartelius ir jų infrastruktūrą, tačiau jų darbo metodai pavaizduoti itin išvaizdžiai. Bet apie tai – vėliau.
Juostos mintis sukasi aplink kelias istorijas, taip buvo ir S. Soderbergo sukurtame filme „Narkotikų kelias“, tačiau čia iki pat pabaigos sunku suvokti, kodėl jos susijusios su bendru pasakojimu – tai tampa visai nebloga filmo intriga, dėl kurios žiūrovai laikomi įtampoje, kuri nepaleidžia nė akimirkai. Pasakojimo tonas labai niūrus, parodytas sunkus ir išties nemalonus JAV teisėsaugos darbas, pradedant nuo FTB agentų ir užbaigiant Narkotikų kontrolės skyriumi. Tačiau net ne ši mintis čia yra svarbi, o tai, kaip iš vidaus atrodo agentų darbas, pasirengimas įvairiausioms operacijoms, ir kokios paslaptys gaubia kovą su nusikaltėliais, valdančiais milijardinę narkotikų imperiją.
Kita medalio pusė, tai, žinoma, patys karteliai, kur žmonių gyvybė nereiškia nieko vertingo. Jų metodai, kuriuos buvau minėjęs anksčiau, išties brutalūs. Nors filme yra tokių epizodų, kurių geriau silpnų nervų žiūrovams nežiūrėti, tačiau ne jie sukelia šleikštulį, o pokalbiai apie smurtą ir padarytus nusikaltimus. Žiūrovui duodama laiko ne tik suvirškinti pasakojimą, bet dar ir pačiam įsivaizduoti, kaip tai atrodo. Tokiais manevrais režisierius sugeba mus ne tik įbauginti, bet kartu leidžia suvokti, kokiame žiauriame pasaulyje gyvename.
Veiksmas – tai viena svarbiausių šio filmo sudedamųjų dalių, jo juostoje labai daug. Išties net nesitikėjau, kad taip meistriškai bus pateiktas veiksmas ir susišaudymai, kuriuose dalyvavo filmo herojai. Visos juostos metu dėl veiksmo scenų vyraujanti įtampa ne tik sukelia dar didesnį malonumą, tačiau taip sugeba mums leisti pasijusti šio kriminalinio trilerio įkaitais. Vietoje sustingęs kūnas, neužmerktos akys ir iš nuostabos išsižiojusi burna – tai nepriekaištingas filmo efektas, kurį šiais metais galėjome pajusti nebent „Pašėlusiame Makse“. Taip, šis filmas turi puikų pamatą, tiek kuriant veiksmą, tiek dėl istorijos.
Grįžtant prie istorijų, norisi paminėti, kad režisierius ir filmo prodiuseriai labai norėjo, kad pagrindiniu herojumi taptų moteris. Būtent iš jos perspektyvos matomas žiaurus, vyriškas ir labai pavojingas pasaulis. Kaip pasakytų feministės, tai gana įžūlūs moters pateikimas, nes pagrindinė herojė Keitė daug kartų nesugeba susivaldyti ir yra priklausoma nuo vyrų. Kartu tai yra ir teisingas požiūris, nes moterims tokiame negailestingame pasaulyje tikrai ne vieta. Viena istorijos pusė priklauso būtent Keitei ir jos sprendimams. Kitas pasakojimas – iš pradžių blanki tėvo ir sūnaus santykių istorija, bet filmui įsibėgėjus viskas atsistoja į savo vietas. Įdomu paminėti, kad ne tėvas šiame trumpame pasakojime svarbiausias, o vaikas ir jo meilė tėvui, jo atsidavimas ir noras būti kartu. Deja, bet tai tik vaikiškai naivi iliuzija, bežiūrint į pasaulį pro rožinius akinius. Nesinori visko išpasakoti, todėl geriau patys pamatykite. Na, ir paskutiniu akcentu tampa Alechandro matomas pasaulis. Būtent jis ir tampa juostos pavadinimo atitikmeniu. Manau, kad tai pati stipriausia filmo akimirka, kuri privers stipriai įsikibti į kėdes kino salėje.
Filmo peržiūra neprailgsta – ji prabėga akimirksniu, lyg žiūrėtum kanalo „Netflix“ neseniai sukurtą serialą apie Pablą Eskobarą „Narcos“. Kalbant apie šių metų filmus, tai šis, be jokių abejonių, gali būti įrašytas prie geriausių, ir ne tik trilerių žanre. Nenustebsime, jeigu juosta gaus kelias nominacijas Oskarui, o galbūt ir pelnys kokią vieną kitą auksinę statulėlę. Galiu drąsiai pasakyti, kad tai geriausias tokios temos filmas nuo 2000 metų filmo „Narkotikų kelias“. Ir tai išties puiku.
Techninė juostos pusė
Juostos privalumus galima vardinti ir vardinti, tačiau viena ryškiausių visos juostos detalių tampa nepriekaištingas Rogerio Dickenso (jis taip pat filmavo „Kalinius“) operatoriaus darbas, kuris ne ką mažiau prikausto žiūrovus prie ekrano nei pati istorija.
Visų pirma, tai stulbinantys panoraminiai vaizdai, kurie simbolizuoja tuštumą ir žemės planetos didybę, kurioje mes esame kaip skruzdėlės, kurias galima sutrypti. Būtent taip ir parodytas Chuaresas, kuris lyg skruzdėlynas, kurį galima sugriauti, bet skruzdėlės vis tiek išnirs į paviršių ir susikurs sau naują gyvenvietę. Antra – susišaudymai. Tiesiog nerealiai atrodantys susišaudymai, per kuriuos taip pat matome daug žiaurių ir itin kruvinų akimirkų. Tačiau jie čia patiekiami saikingai ir ganėtinai taikliai. Na, ir scena, kurioje buvo kaitaliojimas vaizdas beeinant į tunelius. Nenoriu atskleisti paslapties, todėl patys pamatysite šį genialų triuką, priartinantį mus arčiau veiksmo vietos.
Už garso takelį irgi galima duoti Oskaro nominaciją. Tiesiog stulbinanti muzika, kurios itin grėsmingas skambesys nuteikia tik blogiausiam. Tai tikrai gerai, nes tamsus juostos tonas išlaiko puikią filmo atmosferą, būdingą trilerio žanrui. Kiekvieną minutę jaučiama vis labiau kylanti įtampa.
Garso montažas – tai dar vienas pliusas į juostos kūrėjų daržą. Labiausiai atmintyje įstrigo šūviai, kurie buvo tokie tikroviški, kad atrodė, kad girdimi visai šalia – gal net už nugaros kažkas vyko. Tą patį galiu pasakyti ir apie filmo montažą, kai intriga išlaikoma iki pat filmo pabaigos.
Aktorių kolektyvas
Emily Blunt ir toliau sėkmingai tobulėja kaip puiki veiksmo ir draminių filmų aktorė. Moteris tiesiog fantastiškai įsipaišė tarp vyriško kolektyvo ir sugebėjo pavaizduoti gana sudėtingą personažą. Teisuoliškas jos personažo pateikimas visos juostos metu keičiasi, kol galiausiai ji tampa visai kitokiu žmogumi, nei buvo prieš kelionę į Chuaresą. Manau, tai geriausias jos pasirodymas karjeroje.
Koks gi filmas apie narkotikų kartelius be Benicio del Toro? Aktorius ne tik vaidino „Narkotikų kelyje“, už kurį pelnė savo pirmąjį ir kol kas vienintelį Oskarą, bet dar pasirodė ir O. Stone‘o filme „Laukiniai“. Taip pat nereikia pamiršti ir šių metų juostos apie žymiausią narkotikų baroną Pablą Eskobarą. Kalbant apie vaidmenį šiame filme, Benicio jautėsi it žuvis vandenyje, nes tiek meksikietiškai, tiek angliškai puikiai kalbantis aktorius sugebėjo surengti asmeninį šou. Tai būtent jo filmas, kuriame atsiskleidžia visas jo kaip aktoriaus talentas. Stiprus vaidmuo. Labai stiprus.
Taip pat gerai pasirodė ir Joshas Brolinas, suvaidinęs suktą agentą Metą Graverį. Be jo filme mus džiugino ir tokie žinomi kino ir televizijos veidai kaip Victoras Garberis, Jonas Bernthalas ir Danielis Kaluuya.
Verdiktas
„Sicario: narkotikų karas“ – tai, be abejonės, geriausias filmas apie narkotikų kartelius nuo 2000 metais pasirodžiusio oskarinio „Narkotikų kelio“, kuriame ne tik susipažįstame su nelengvu pareigūnų darbu, kovojant dėl geresnės ateities be narkotikų, bet ir pamatome itin kraupią bei tikrovišką nužmogėjimo viziją.
Tai itin niūrus ir brutalus filmas, kuriame aiškiai parodytos tiesos, kovojant su vėjo malūnais. Filme taip pat netrūksta gero veiksmo, puikių susišaudymų, oskarinio kameros darbo, nuostabių aktorių ir puikiai išvystytos siužetinės linijos su intriguojančia pabaiga.