Jau penkiolika metų Kraštotyros muziejaus darbuotojas S. Grubliauskas leidžiasi į kelių tūkstančių kilometrų keliones.
Egzotiškas vėjas
42 dienos, dviračiu įveikti beveik šeši tūkstančiai kilometrų, jokio viešbučio ir jokios prabangos. Nakvynė bet kur – palapinėje, miške, šalia apleistų pastatų, netikėtai užklupusios audros ir gaisrai. Tokios buvo šiųmetės S. Grubliausko atostogos.
Vasarą 54-erių vyras užsimanė pamatyti Liuksemburgą. Sulaukė atostogų, ant dviračio užsidėjo specialią trisdešimt kilogramų sveriančią kuprinę ir patraukė išsvajotosios šalies link.
Palikęs Lietuvą dviratininkas važiavo tikrai ne pačiu trumpiausiu keliu. Mat taip neįdomu. Panevėžietis keliavo Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Olandijos, Belgijos, Prancūzijos šalių pakraščiais, kol galiausiai pasiekė Liuksemburgą. Tai 29-oji S. Grubliausko aplankyta valstybė.
Liuksemburgą jis pasirinko todėl, kad niekada ten nebuvo. Iš pradžių ketino važiuoti tiesiai, bet apskaičiavęs suprato, kad kelionė tęsis neilgai. Kadangi nebuvo aplankęs minėtų šalių, susidarė natūralus maršrutas, juolab kad tam turėjo laiko.
„Visa šios kelionės egzotika ta, kad iš 42 dienų 39 važiavau prieš stiprų vėją. Kad iki Danijos pūs vakarų vėjas, žinojau iš anksto. Buvau tam nusiteikęs. Pasukau į pietus, į Liuksemburgą, bet ir vėjas pasisuko. Dar apie du tūkstančius kilometrų važiavau prieš vėją. Tikėjausi, kad grįšiu pavėjui, bet ir čia jis mane pagavo.
Liuksemburgas pirmiausia mane nustebino kraštovaizdžiu, tikėjausi išvysti daug lygumų, tačiau ten labai kalnuota. Vidurį miesto – tarpeklis, statūs šlaitai, uolos, įvairios tvirtovės. Teko dvylika kilometrų į kalną stumti dviratį, kol radau plyšį“, – prisimena keliautojas.
Sutaupo daug pinigų
Atrodo, kad tokią kelionę reikia planuoti mažiausiai pusę metų, tačiau panevėžietis jai pasiruošė vos per kelias dienas.
„Anksčiau mėgindavau susidaryti maršrutą. Kartais lankytinų vietų sąrašas siekdavo net devynis metrus. Bet iš patirties sakau, kad neverta vargti. Keliaujant nori nenori keičiasi maršrutas – tai kelias tvarkomas, tai vėjo kryptis netinkama. Tiesą sakant, šį kartą planavau ir, laimė, man pavyko važiuoti Danijos vakarine pakrante. Ji panaši į mūsų. Tai buvo konkretus tikslas, nes norėjau ten ilgėliau pabūti“, – sako S. Grubliauskas.
Dviratininkas į kelionę pasiėmė 700 eurų. Visos sumos neprireikė, liko 40 eurų.
„Danijoje pirkau brangias, tačiau labai geras, nedylančias padangas. Sumokėjau šimtą eurų. Lietuvoje jos būtų kainavusios tris kartus daugiau. Didžiąją dalį pinigų išleidau maistui. Manau, tai gana mažai, juk keliavau ilgiau nei mėnesį ir aplankiau daug šalių. Keliaudamas ne dviračiu už kelionę mokėčiau kur kas brangiau“, – įsitikinęs panevėžietis.
S. Grubliausko nuomone, per tradicines keliones neįmanoma pamatysi tiek daug, todėl visuomet važiuojantis dviračiu.
„Mėgstu tikrą gyvenimą. Visi sako, kad Vokietija – labai švari šalis, bet aš pušynėliuose mačiau daugybę šiukšlynų. Jie atrodo kaip Lietuvoje“, – sako dviratininkas.
Atsarga gėdos nedaro
S. Grubliauskas į kelionę pasiėmė palapinę, miegmaišį, keletą drabužių, pagrindinius įrankius, reikalingus dviračiui taisyti, kai kurių detalių ir truputėlį maisto.
Nemenką kelionių patirtį sukaupęs dviratininkas prisipažįsta kartais įsidedantis nereikalingų daiktų ir jų nepanaudoja. Bet, kaip pats sako, atsarga gėdos nedaro, juk nežinia, kada ko gali prireikti.
„Buvo ir taip, kad dvi savaites vežiojausi duonos kepalą. Visada turiu kelis litrus vandens, nes nežinau, kada ir kur jo galėsiu įsipilti“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Kaip tikino S. Grubliauskas, naktis jis leidžia įvairiai. Tačiau dažnai tenka nuvažiuoti ir po septyniasdešimt kilometrų, kad rastų tinkamą vietą nakvynei. Dviratininkas ilsisi taip, kad niekam neužkliūtų. Kadangi tenka miegoti ir privačiose teritorijose, iš jų panevėžietis stengiasi greitai ištrūkti ir nepalikti jokių pėdsakų.
„Niekada niekur nepalieku šiukšlių. Sudedu jas maišelin ir išmetu į artimiausią konteinerį. Tačiau kartais atliekas tenka vežtis ir keliasdešimt kilometrų, nes pakeliui nebūna konteinerio“, – sako keliautojas.
Dviratininką kelyje pasitinka ir žmonės, ir gyvūnai. Šalyse, kur karšta, zuja skorpionai ir vorai. Nuo jų vyras saugosi – prieš miegą aklinai užtraukia palapinę.
„Vokietija. Atsikeliu, žiūriu – guli kiškis, bet jo matosi tik užpakalinės kojos. Naktį girdėjau cypsėjimą, maniau, kad tai paukštis ar pelėda. Pasirodo, lapė jį sudraskė.
Važiuodamas sutikau miško savininką, užkalbinau, parodžiau kiškį, kad nebūtų kokių nors nesusipratimų. O jis sako: nieko tokio, tai įprastas reiškinys. Kai prasitarė, kad turi du šunis, pasiūliau kiškį keturkojams. Bet pasirodo, kad jo augintiniai kiškių neėda. Tad liepė man palikti gyvūnėlį lapėms“, – prisimena S. Grubliauskas.
Pelės neišgąsdino
Panevėžietis tris kartus spjauna per petį ir beldžia į medį sakydamas, kad kelionėje nebuvo nė vieno skausmingo incidento. Keliautojas visada vežasi ir papildomų pinigų nenumatytiems atvejams. Pavyzdžiui, jeigu svečioje šalyje kas nors pavogtų dviratį, lietuviui tektų grįžti traukiniu ar autobusu. S. Grubliauskas pabrėžia, kad namo parsirasti galima ir autostopu.
Nors Lietuvoje dviratininkas visuomet rakina transporto priemonę, užsienyje jam tai neaktualu.
Atsargumo dėlei pasiima du asmens dokumentus, du žiebtuvėlius, du peilius – jei vieną pamestų, turėtų kitą. Kartą jam teko net 60 kilometrų grįžti, kad pasiimtų pievoje paliktą peilį.
Arba visą naktį ieškojo žolėje pamesto fotoaparato.
O Danijoje važiuojant per lietų sprogo dviračio padanga, ir S. Grubliauskas krito.
„Ačiū Dievui, kad iš paskos nevažiavo automobilis, nes vairuotojas tikrai nebūtų spėjęs sustoti. Šiek tiek kraujo, kelios mėlynės, prairę drabužiai – nemalonus nuotykis, bet vėliau iš to juokiausi“, – prisimena pašnekovas.
Per šią kelionę panevėžiečiui teko išgyventi didžiules audras, įveikti nepalankų vėją, išvysti ne vieną gaisrą.
Jei kyla audra, S. Grubliauskas slepiasi už didesnių pastatų ar juose. Pavyzdžiui, Vokietijoje teko gulėti apleistoje fermoje ant šiaudų kūlių.
„Įsitaisiau dviejų metrų aukštyje ir laukiau, kada nurims audra. Staiga pamačiau daug šmirinėjančių pelių. Bet tai manęs negąsdino“, – sako dviratininkas.
Susikalba piešiniais
Mokykloje S. Grubliauskas mokėsi vokiečių kalbos, lankė pradinius anglų kalbos kursus.
„Nė vienos kalbos gerai nemoku, bet susikalbėti su kitataučiais pavyksta. Keistai atrodo, bet kartais nemokėdami kalbų mes šnekučiuojamės net po kelias valandas.
Vokiečiai nekalba angliškai. Paklausti angliškai, vis tiek atsako gimtąja kalba. Albanijoje nei banke, nei policijoje niekas nekalba angliškai. Bet susikalbam. Danijoje bendravome piešinukais. Taigi nėra jokių problemų“, – tikina S. Grubliauskas.
Dviratininkas sutiko nemažai draugiškų žmonių. Jie ne tik panevėžietį lydėjo kelyje, bet ir dovanų įteikė. Lenkas, padėjęs įveikti painų kelią, dovanojo įrankių komplektą. S. Grubliauskas parsivežė ir įvairiausių ženkliukų, šventųjų paveikslėlių.
Panevėžietis ant dviračio užsikabino Lietuvos vėliavėlę.
„Taline sutikau šveicarę. Moteris važinėja jau dešimt metų. Jos dviračio priekyje – šveicarų ženkliukas, o pats dviratis apklijuotas aplankytų šalių vėliavomis“, – pasakoja dviratininkas.
Pasak keliautojo, dauguma kitataučių žino, kur yra Lietuva, kiek mažiau ji pažįstama Balkanų šalims.
„Danijoje daug lietuvių, ne vieną ten sutikau. Nors Rusija ir Ukraina nesutaria, Danijoje mačiau, kad šių tautų atstovai draugauja. Gatvėje sutikau keturis žmones. Du iš jų nešėsi ką tik nusipirktas keptuves. Tai vienas, tai kitas jomis užtvodavo draugui per užpakalį. Priėjau, užkalbinau, pasirodo, taip šėliojo ukrainiečiai ir rusai. Kiek paplepėję, draugiškai išsiskyrėme ir palinkėjome sėkmės. Vėliau prekybos centre sutikau lietuvių iš Pakruojo. Jie pasakojo, kad nori grįžti į Lietuvą“, – prisimena keliautojas.
Kelionės nevargina
Grįžęs iš kelionės jau kitą rytą S. Grubliauskas ėjo į darbą. Vyras sako po tokių išvykų nesijaučiantis pavargęs, atvirkščiai – atsigaunantis. O įspūdžiai dar kelias savaites neleidžia ramiai miegoti.
Dviratininko nuomone, reikia tik labai norėti, tada bet koks tikslas pasiekiamas ranka.
„Važiuodamas pailsiu, nesvarbu, kad nualina karštis, iškankina audros. Mano kelionės juokingos, palyginti su jūrininkų, kurie nežinia kur ir kuriam laikui išplaukdavo“, – sako S. Grubliauskas.
Apie aplankytą šalį dviratininkas galėtų ilgiausiai pasakoti. Nes kiekvienas kraštas savitas, kaip ir jo žmonės. S. Grubliauskas į tokius žygius leidžiasi vienas. Jam taip geriau, nereikia prie nieko taikytis. Be to, jungtis į kompaniją niekas nedrįsta. Dviratininko pasirinkti atstumai ir greitis stulbina. Ne kiekvienas galėtų važiuoti tokiomis sąlygomis.
Apie kitą kelionę vyras dar negalvoja, sako, kad visų pirma reikia sulaukti vasaros atostogų.
Paklaustas, kurios šalies gamta jį labiausiai sužavėjo, S. Grubliauskas tvirtino, kad nėra nieko gražesnio už gimtąjį kraštą.
