Nenuostabu, kad ir pirmas bandymas sudeginti nelemtas kalorijas nebuvo labai smagus.
„Vieną rytą atsikėliau ir nusprendžiau - reikia kažką keisti. Jau tiesiog vaikščioti buvo sunku, greitai pavargdavau. Nusprendžiau pradėti bėgioti. Žinoma, pirmi kartai buvo labai sudėtingi, daug kartų sustodavau, nes šoną pradėdavo durti. Kvėpuoti buvo sudėtinga, į įkalnes net nebėgdavau, o tiesiog užlipdavau. Dar tuo metu nežinojau, kas tai yra bėgimo batai, kas yra bėgimo apranga, užsidėjau tai, ką turėjau - paprastus sportbačius, treningines kelnes“, - sako jis.
Pirmuosius metus Svajūnas nekeitė distancijos – vis bėgo tuos pačius 6 kilometrus.
„Neturėjau nei laiką fiksuojančių priemonių, nieko. Bėgau tam, kad tik šiek tiek sumažinčiau svorį. Pirmas mėnuo buvo sudėtingiausias. Kas rytą pabudęs atsikeldavau ir pasakydavau sau - šiandien nebėgsiu. Pažiūrėdavau į veidrodį, nuomonė iš karto pasikeisdavo ir išbėgdavau. Beje, kol dar nebėgiodavau, labai patikdavo žaisti krepšinį, žaisdavau neprofesionaliai, bet mėgėjiškai. Berods 2009 metais patyriau gan rimtą kojos traumą - plyšo dešinės kojos kryžminiai raiščiai, tad sportus teko kurį laiką pamiršti“, - mena pašnekovas.
Kaune buvo atlikta sudėtinga operacija, ją atliko Lietuvos vyrų krepšinio gydytojas Rimtautas Gudas, kuriam Svajūnas iki šiandien labai dėkingas. Po to sekė metus trukusi reabilitacija, tad apie fizinį aktyvumą teko pamiršti. Tačiau pradėjęs bėgioti vyriškis meilę šiam užsiėmimui pajuto jau pro trijų mėnesių.
Po pirmosios sėkmės šiaulietis ėmė didinti distancijas – 12, 15, 21 kilometras. Bėgti motyvavo ir bendraminčiai.
„Po kiek laiko viena pažįstama (buvusi bendradarbė) matydama, kad bėgioju, mane prijungė prie facebooko grupės „Bėgimo klubas“. Suradau daug bendraminčių, su kuriais puikiai bendraujame. Ši grupė labai motyvuoja bėgti - jeigu nebėgi, atrodo, jog kažkokią nuodėmę esi padaręs. Visi čia esame lyg didelė giminė“, - su pasididžiavimu sakė Svajūnas.
Po kurio laiko vyriškis išgirdo apie Trakuose vyksiantį pusmaratonį. Anksti užsiregistravęs jis daug laiko skyrė pasiruošimui, tačiau likus vos savaitei iki šio renginio, Svajūnas susižeidė koją, ant jos netyčia užmetęs sunkų daiktą.
„Koja iš karto ištino, tačiau pirma mintis, kuri šovė į galvą buvo ta, kad kaip reikės bėgti Trakuose?“, - prisimena pašnekovas.
Situacija buvo išties sudėtinga – vaistai nepadėjo, kojoje kaupėsi skysčiai, tad buvo kreiptasi į medikus. Tąkart jie ištraukė skysčius, tačiau po dviejų dienų – vėl tas pats. Iki pusmaratonio buvo likusios dvi dienos.
„Šeštadienį pasiekiau Trakus. Susitikau su pirmaisiais Bėgimo klubo nariais - Diana, Giedriumi, Vilma, Rūta bei Sandra. Linksmai praleidome laiką, tačiau jutau, kad kojai kažkas yra ne taip. Vakare, kai atsiguliau į lovą, pamačiau, kad kojoje vėl atsiradę skysčių. Trauktis nenorėjau – atsikėliau, apsirengiau ir bėgau. Buvo labai karšta diena. Pamiršęs skausmą, patinimą, leidausi bėgti. Bėgau ramiai, neskubėdamas. Nubėgus 15 km pradėjo durti šoną. Mąsčiau, kad gali tekti pasiduoti. Stojau porą kartų, bet tas kitų dalyvių palaikymas neleido palūžti ir visgi užbaigiau trasą, ir gavau savo pirmąjį medalį bėgiojant! Buvau be galo laimingas“, - sako Svajūnas.
Oficialaus maratono šiauliečiui dar neteko įveikti, tačiau tai – vienas jo planų. Galbūt pasiseks kitąmet Vilniuje ar Kaune.
„Maratoną norėjau pasidovanoti savo gimtadienio proga liepos mėnesį. Gimtadienio dieną jo įveikti nepavyko, bet pasisekė po savaitės. Tai buvo pati geriausia dovana. Aišku, lengva nebuvo, ištvermės reikėjo išties daug. Sudėtingiausi buvo paskutiniai 5 kilometrai - pradėjo koją skaudėti, bet nepasidaviau. Jeigu ką nusprendžiu padaryti, tai stengiuosi visais būdais tai daryti iki galo“, - pripažino vyriškis.
Tiesa, pirmasis maratonas pareikalavo atlygio – po jo Svajūnas nebėgiojo porą savaičių, nes trukdė didelis pėdos skausmas.
Dabar savo gyvenimo be bėgiojimo jis tiesiog neįsivaizduoja.
„Džiaugiuosi, kad būtent dėl bėgiojimo gana lengvai krito svoris, nereikėjo radikaliai keisti mitybos. Šiuo metu sveriu jau 84 kg. Tiesa, kilogramai greičiau tirpo pirmaisiais metais. Dabar svorio metimas net nėra mano tikslas, nes jaučiuosi ir taip gerai. Bėgimas man nėra prievolė. Tai – malonumas. Kiti klausia, ar laikas bėgant neprailgsta? Galiu užtikrintai pasakyti, kad ne! Net nepajuntu, kai praeina valanda ir daugiau. Iš pradžių bėgdavau su muzika, bet dabar nė jos nereikia. Bėgu su savo mintimis, o jos būna pačios įvairiausios. Dažnai bėgioju vakare, tai vis mintis šokteli - ar koks tik šuo neišlįs iš kur nors, neužpuls“, - sako Svajūnas.
O svarbiausia tai, kad kiekvieną kartą grįžęs namo po bėgiojimo vyras sako besijaučiantis tarsi nugalėtojas.
