Vadovavimo dešimtmetis dar prieš kelis mėnesius neabejotinai būtų buvęs džiugia švente Vokietijos lyderei, užkopusiai į politinės galios aukštumas. Tačiau dabar šią sukaktį ji pasitinka Europai grumiantis su didžiausia migrantų krize nuo Antrojo pasaulinio karo, kuri veikiausiai taps visą A.Merkel vadovavimo laikotarpį apibrėžiančiu klausimu.

Augantis pasipriešinimas neišmušė iš vėžių A.Merkel ir neprivertė pakeisti pozicijos. Ji toliau atmeta tvirtinimus, esą šimtai tūkstančių nuo karo ir persekiojimo bėgančių žmonių kelia grėsmę saugumui.

„Mes stipresni už terorizmą“, - sakė A.Merkel Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikime pirmadienį, žadėdama. kad Vokietija tvirtai rems kovą su džihadistų smurtu ir neužtrenks savo durų beviltiškoje padėtyje atsidūrusiems žmonėms.

„Tai mūsų skola aukoms. Tačiau tai taip pat labai svarbu dėl mūsų pačių ir daugybės nekaltų žmonių, kurie bėga nuo teroro, saugumo“, - sakė kanclerė.

Tvirta šalies ekonomika ir lemiamas vaidmuo pasaulio krizių valdyme padėjo A.Merkel šį mėnesį žurnalo „Forbes“ kasmet skelbiamame galingiausių pasaulio žmonių sąraše aplenkti JAV prezidentą Baracką Obamą ir užimti antrąją poziciją. Pirmoji vieta šiame sąraše šįmet atiteko Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.

A.Merkel taip pat yra ilgiausiai prie šalies vairo stovinti lyderė Europos Sąjungoje.

Tačiau prognozuojamas maždaug milijono pabėgėlių atvykimas į Vokietiją per šiuos metus, prie kurio nemaža dalimi prisidėjo A.Merkel rugsėjį priimtas sprendimas atverti šalies sienas, smarkiai sumažino jos populiarumą namuose.

Įtakingas savaitraštis „Die Zeit“ pabėgėlių krizę pavadino A.Merkel eros „pabaigos pradžia“, o „Der Spiegel“ mano, kad kanclerė vis labiau „izoliuojama“.

Gerhardas Schroederis, kurį A.Merkel 2005-aisiais pakeitė kanclerio poste, taip pat buvo griežtas: „Frau Merkel turi širdį, bet neturi plano“.

Demonstruojamas nepaklusnumas

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad kanclerės Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir jos seserinės partijos - Bavarijos krikščionių socialinės sąjungos (CSU) - pozicijos silpnėja.

Visuomenės parama CDU-CSU nuo 41,5 proc., kokia buvo per pastaruosius visuotinius rinkimus 2013 metais, sumenko iki 34 procentų.

Dalį A.Merkel elektorato, regis, persiviliojo dešiniojo sparno populistinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kurios populiarumas išaugo iki 10,5 procento.

„Nėra jokių abejonių, kad tai rimčiausias iššūkis per visą A.Merkel vadovavimo laikotarpį“, - sakė kanclerės aukšto rango patarėjas, pageidavęs, kad jo vardas nebūtų viešinamas.

Nepaisant A.Merkel toliau kaip mantros atkakliai kartojamos frazės: „Mes susitvarkysime“, abejonės dėl to, kaip Vokietija tvarkysis su pabėgėlių antplūdžių, sukėlė beprecedentį vidaus maištą prieš 61 metų lyderę.

Kabineto sunkiasvoriai - vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere'as ir finansų ministras Wolfgangas Schaeuble - ne kartą demonstravo nepaklusnumą, drįsdami atsiriboti nuo A.Merkel pozicijos.

Pastarosiomis savaitėmis kanclerė ėmėsi žingsnių nuraminti politines aistras, sugriežtindama politiką dėl pabėgėlių, išplėsdama sienų kontrolę ir spartindama migrantų, kuriems atsisakyta suteikti prieglobstį, grąžinimą.

Tačiau teroro atakos Paryžiuje suteikė akstiną griežtosios linijos šalininkams reikalauti dar griežtesnių priemonių.

„Nekontroliuojamai ir nelegaliai migracijai turi būti padarytas galas. Paryžius viską pakeitė“, - sakė įtakingas CSU veikėjas Markus Soederis.

„Tai asmeniška“

A.Merkel pelnė itin pragmatiškos politikės reputaciją už tai, kad priėmė savo politinių oponentų populiariausias nuomones. Sociologas Ulrichas Beckas tokį požiūrį pavadino „merkelizmu“, kuris iškėlė kanclerę į rekordines populiarumo aukštumas.

Tačiau epochą apibrėžiančios pabėgėlių krizės dimensijos, regis, vis dėlto kilo iš nuoširdžių pastoriaus dukters, užaugusios kitapus Geležinės uždangos, įsitikinimų.

„Manau, kad tai asmenybė su tvirtomis vertybėmis, kuri jautė, kad šiuo atveju yra tik vienas teisingas, priimtinas pasirinkimas“, - sakė Constanze Stelzenmueller iš Vašingtone įsikūrusio Brookingso instituto.

„Gali atrodyti, kad tai yra jos asmeninė (Berlyno) siena, iššūkis, kurį ji turi priimti“, - pridūrė ji.

Analitikai teigia, kad prognozės, jog A.Merkel artimiausiu laiku patirs politinį nuopuolį, yra pernelyg ankstyvos, pabrėždami, kad ji neturi jokio akivaizdaus įpėdinio tarp konservatorių, o mažesnieji valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai neskubėjo išnaudoti kanclerės pažeidžiamų vietų.

Autoritetingas filosofas Juergenas Habermasas, įnirtingai kritikuojantis kompromisų nepripažįstančią A.Merkel politiką per euro zonos skolų krizę, nenoromis pagyrė jos principingą poziciją pabėgėlių klausimu.

„Kas būtų galėjęs to tikėtis iš frau Merkel?“ – rašė jis.

Tuo tarpu istorikas Paulis Nolte sakė, kad palaikymas A.Merkel išlieka gilesnis ir platesnis negu vaizduoja žiniasklaida.

„Ji turi oponentų savo stovykloje, bet ji taip pat mobilizavo didelį palaikymą – ypač kairiųjų pažiūrų pilietinėje visuomenėje“, – aiškino jis.

„Tai iš tikrųjų protinga – ji turi pilietinės visuomenės mandatą vykdyti tokią politiką, ir dėl to nėra lengvai nuverčiama“, – pridūrė ekspertas.