Sveiki, dabar vis dažniau kalbama apie tai, kad aukštosios mokyklos Lietuvoje neparuošia tinkamų specialistų darbo rinkai ir būtina reformuoti švietimo sistemą. Tad ir aš šiandien kalbėsiu tik apie aukštąjį mokslą, nes visos žemesnės mokymosi pakopos ir taip pakankamai apraudotos.
Abiturientams netinka valstybinių egzaminų užduotys, dažniausiai jie nebūna patenkinti ir rezultatais, nes atsiranda tokių, kurie dvylika savo gyvenimo metų skaitydami programinę literatūrą, vis vien remiasi „Humoro klubu“ gimtosios kalbos egzamino metu, pasirinkę temą ,,Ką gali juokas?“, mokytojų netenkina jų atlyginimai, todėl kai kurie jų, siekdami sugrąžinti prestižinės profesijos vardą pedagogams, apsiginklavę iškalbingais plakatais, Seimo Rūmų teritorijoje visai neseniai praleisdavo, ko gero, daugiau laiko, nei Linas Karalius visos savo kadencijos metu. Trumpiau tariant, problemų čia netrūksta ir sunerimti tikrai yra dėl ko. Grįžkime prie aukštojo mokslo realijų.
Galbūt, švietimo tema tapo tokia populiaria tarp politikų ir visuomenės veikėjų tik dėl artėjančių Seimo rinkimų, o, galbūt, jau visi suprato, kad Meilės Lukšienės iniciatyva dar 1992 m. suformuota „Lietuvos švietimo koncepcija” tiesiog pasiekė senaties ribą. „Aukštosios mokyklos visiškai savarankiškai sprendžia savo statutais numatytus vidaus gyvenimo-valdymo, studijų ir mokslinio bei meninės veiklos organizavimo, finansų tvarkymo ir kitus klausimus“ – teigia dokumentas, kuriam, primenu, jau daugiau nei 30 metų, o, su minimaliais papildymais ir korekcijomis, jis yra veiksnus iki šiol. Faktiškai šis sakinys įtvirtina visišką aukštųjų mokyklų autonomiją Lietuvoje.
Tai galima palyginti su teise tvarkyti asmeninę namų erdvę pagal savo nuožiūrą: vienos valdos tampa pavyzdinėmis, o kitos – tiesiog sąvartynais. Noriu pasakyti, jog autonomija ne visada yra geriausias sprendimas. Tai puikiai atsispindi dabartinėje aukštojo mokslo sistemoje. Bet apie viską nuo pradžių. Rašysiu tik faktus ir asmenines refleksijas apie Vilniaus universiteto ekonomikos fakulteto gebėjimą susitvarkyti su suverenumo teise ir apie tai, kokius studentus jis paruošia darbo rinkai.
Tikriausiai visi žino, jog Vilniaus universitetas yra seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas, turintis garbingą istoriją, menančią šešioliktąjį amžių. Tai – Lietuvos aukštojo mokslo sistemos atspindys. Nors Simonas Daukantas, Adomas Mickevičius ar Česlovas Milošas jau seniai nebemindo Alma Mater Vilnesis koridorių, tačiau savo prestižą ši įstaiga išlaiko ir šiandien. Tos garbingos praeities įkvėptas, pasirinkau ekonomikos studijas būtent čia. Nuo pačios pirmos mokymosi dienos buvo teigiama, kad tai – pats demokratiškiausias fakultetas, garantuojantis aukštą studijų kokybę, o dėstytojai ir studentai čia tarsi lygiaverčiai kolegos. Apmaudu, bet realybė yra kiek tamsesnė.
Prasidėjus pirmosioms paskaitoms, man pasidarė gaila tų, kurie dar ir moka už tokį mokymą. Paaiškinsiu, kodėl. Studijų programą sudaro trys privalomieji dalykai, vienas pasirenkamasis ir du, vadinamieji, bendrųjų universitetinių studijų (BUS) dalykai. Ties pastaraisiais dviem ir prasideda Vilniaus universiteto „demokratija“ – studentai negali laisvai pasirinkti pasirenkamųjų dalykų. Paradoksas ar ne? Tarkime, jei didesnė dalis būsimųjų ekonomistų nori pasirinkti mokytis filosofiją, yra traukiami burtai, ir tik nuo sėkmės priklauso ar mokysiesi tai, ką nori. Tokiu būdu, studentai, norintys mokytis filosofiją, bet nesulaukę fortūnos šypsnio, yra priversti eiti į, pavyzdžiui, logikos paskaitas, pusę metų jas lankyti, ir galiausiai laikyti egzaminą. Ar teisinga burtų keliu nulemti savo akademinį likimą? Blogiausia yra tai, jog tokiu principu sudaroma bene pusė individualios studijų programos – visi pasirenkamieji ir BUS dalykai.
Apskritai, niekad nesupratau jų prasmės ir naudos. Pasirinkau kalbos kultūros paskaitas, manydamas, kad mokysimės tai, kas bus naudinga mums, kaip būsimiems ekonomistams, tačiau pirmus du mėnesius mes tik kirčiavome žodžius. Be abejonės, gera prisiminti penktos klasės lietuvių kalbos pamokas, žinot – sentimentai, tačiau, labai abejoju, ar ekonomikos studijas pasirinkusiam studentui privalu žinoti, jog žodis „Alytus“ yra kirčiuojamas lygiai taip pat, kaip žodis ,,dangus“. Taip, šią kirčiavimo taisyklę išmokau būtent universiteto suole. Viskas pasidarė dar absurdiškiau, kai minėtu burtų keliu patekau į filosofijos ir psichologijos grupes. Be abejo, naiviai tikėjausi, kad čia įgysiu žinių, galbūt, praversiančių siejant savo gyvenimą su ekonomika, tačiau psichologijos atsiskaitymo metu gavau klausimą, kuris skamba taip: „Kaip vadinasi ilga neurono atauga, perduodanti elektrinius signalus kitiems neuronams bei raumeninėms ir liaukinėms ląstelėms?“ Kam įdomu, atsakymas – aksonas. Bet ar tai klausimas ekonomistui? Kokia šio atsakymo žinojimo prasmė bankininkui? Finansų analitikui? Kam įdomu, atsakymas – jokios.
Filosofijos paskaitos taip pat netelpa į racionalumo rėmus – diskutuodavome apie tai, ar mes šiuo metu ne sapnuojame, o gyvename. Ar nebūtų logiškiau analizuoti, pavyzdžiui, Adamo Smito „Tautų turto prigimtį ir priežastį“? Veikalas susijęs su ekonomika, o ir autorius garsus škotų filosofas. Net ir juoktis iš viso to nebesinori, žinant, kad visa tai yra mūsų švietimo sistemos vaisius.
Turbūt derėtų pakalbėti ir apie tai, koks „inovatyvus“ yra mokymas tradiciškai Lietuvos universitetų reitingo viršūnėje besipuikuojančioje įstaigoje. Vilniaus universitete ekonomikos studentai mikroekonomikos mokosi iš vadovėlių, kurie buvo išleisti dar 1999 m. Net ir vadovėlio pavadinimas skamba tarsi pasityčiojimas: „Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris“. Aš suprantu, kad paklausos ir pasiūlos dėsniai liko stabilūs ir nekintami, bet ar tikrai šiuolaikinis požiūris išliko toks pat, koks buvo prieš šešiolika metų? Ar Lietuvos ekonomikai naudingi specialistai, neturintys jokio inovatyvaus suvokimo?
Norėčiau paminėti ir matematikos studijas: mus ,,apdovanojo” pirmus metus dėstančiu profesoriumi, kuris iš rankų nei minutei nepaleisdavo sąsiuvinio, iš kurio viską aklai perrašydavo ant lentos. Juk ir nurašyti be klaidų nėra taip paprasta – todėl kartais paskaita prasidėdavo tuo, kad dėstytojas ištaisydavo savo klaidas, padarytas praėjusią paskaitą. Pasikartosiu, kažkas moka didelius pinigus už tokį išsilavinimą.
Patys įsivaizduokite, kokios bus ekonomistų, baigusių tokio lygio studijas, profesinės kompetencijos. Liūdniausia yra tai, jog žmonės, atsakingi už švietimo vykdymą, veikiausiai vengs spręsti šias problemas ir toliau kartos: Vivat academia!
P.S.: apie savo studijas rašau būtuoju laiku, nes, laikydamasis nuomonės, jog būsimasis mano darbdavys sugebėjimus vertins ne klausimais apie neuronus ir filosofinę gyvenimo prasmę, o profesiniais gebėjimais, pasirašiau studijų nutraukimo sutartį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojo skundą pakomentavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto prodekano profesoriaus Lioniaus Gaižausko komentaras:
Pasirenkamiems dalykams yra nustatytos kvotos, t.y. optimalus studentų skaičius siekiant užtikrinti kokybišką studijų procesą. Tai reiškia, kad jei visi studentai norės pasirinkti tą patį dalyką, to padaryti jie negalės, tačiau kiekvieno semestro pradžioje studentai gali koreguoti savo pasirenkamus dalykus, o vėlesniuose kursuose pasirenkamų dalykų kvotos sudaromos pagal dalyko populiarumą.
Vadovėliai fakultete atnaujinami pagal poreikius, žymiau pasikeitus dalyko klausimams. Be to, dėstytojai suteikia studentams papildomą medžiagą, kurioje akcentuojamos šio dalyko naujovės, pateikiamos praktinės užduotys, atvejo pavyzdžiai ir pan. (didžioji dalis šios medžiagos patalpinta VU virtualioje mokymosi aplinkoje). Nors autoriaus nurodytų metų leidimo vadovėlio apraše nėra, reikia pažymėti kad vien vadovėlių studijoms nepakanka, būtina studijuoti ir kitą literatūrą – mokslinius straipsnius, įstatyminius aktus ir kitus šaltinius.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad nereikėtų sutapatinti atskiro pasirinkto dalyko turinio su studijų kryptimi: psichologija, tai mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Tad kalbant apie psichinių reiškinių kilmę ir ta neurono atauga, matyt, turi didelę prasmę. Šiuo atveju kalbant apie būsimą ekonomistą, reiktų galvoti, kaip vartotojų psichikos išmanymas padės jam ateityje prognozuoti ne visada tik racionaliais skaičiavimais pamatuojamą žmonių pasirinkimą.
Bendrųjų universitetinių studijų tikslas – ugdyti veiklius, kūrybingus, atvirus ir tolerantiškus, plataus akiračio ir atsakingus savo šalies ir šiuolaikinės visuomenės narius, suprantančius praeities pasiekimus, šiuolaikinio pasaulio problemas bei kuriančius galimas ateities perspektyvas.