Sėdėdama kavinėje sulaukiau draugės skambučio, kuri pasiteiravo, kokia mano draugės pavardė, ir pranešė, kad ji iškeliavo Anapus. Tada supratau, kad mano verkimas turėjo priežastį. Nemoku žodžiais apsakyti, koks skausmas suspaudė mano širdį, prieš akis prabėgo visos kartu su ja patirtos akimirkos.
Rašyti ir dabar labai sunku, nes žaizda dar labai atvira. Mes su drauge nebebendravome maždaug metus. Visą laiką norėjau, kad mūsų bendravimas atsinaujintų, bet deja... Jai išėjus, mane graužė sąžinė, kad neišsaugojau mūsų draugystės, kad nepasakiau, kokia ji man buvo brangi...
Viena moteris, matydama mano skausmą, pasiūlė, kad viską, ką norėčiau pasakyti draugei, surašyčiau ant balto popieriaus lapo laiško forma, o parašiusi būtinai sudeginčiau. Taip ir padariau – parašiau ilgą laišką, atsiprašiau jos, o nuėjusi į pušinėlį, kuriame praleista visa paauglystė, laišką sudeginau, ugnis buvo tikrai didelė.
Naktį pirmą kartą aš ją susapnavau. Sapnas buvo labai šiltas. Ji sėdėjo prie apvalaus stalo, uždengto balta staltiese, apsupta daugybės jaunų merginų. Pašaukiu draugę vardu ir paklausiau, ar galėtume pasikalbėti, pradėjome tolti nuo to apšviesto kambario, ir pasakiau draugei: „Brangioji, ar gali man atleisti?“
Draugė paėmė mane už rankos ir tarė: „Mieloji, aš tau jau seniai atleidau, bet kad tau būtų ramu, atleidžiu tau.“ Tada ji stipriai mane apkabino, o aš jos paklausiau: „Brangi drauge, ar galiu tau paskambinti, parašyti, kaip nors atnaujinti mūsų bendravimą?“ O ji tik nusišypsojo ir pasakė: „Brangioji, danguje telefono nėra.“ Ir aš pabudau. Keisčiausia buvo tai, kad man nuo širdies nuriedėjo akmuo.
Praėjus keliems mėnesiams, aš vėl ją susapnavau. Sapnavau, kad važiavau susitikti su ja, ir pasiklydau. Skambinu jai, ir ji sako: „Aš greit tave pasitiksiu.“ Ji pasitiko mane ir pasakojo, kad dabar ji tokia turtinga, bet nesijaučia laiminga, jai trūksta manęs. Ir pasiūlė pabėgti su ja, bet tada staiga atsisuko ir sako: „Ne, tau dar ne laikas bėgti su manim.“ Ir vėl aš pabundu...
Po kiek laiko ji vėl mane sapne aplankė, ir taip juokėsi, ir nesutramdydama juoko (kaip dar būdama gyva) man sako: „Na, drauge, tikiuosi nesupyksi, ką tau atsiųsiu.“ Ir ji man atsiuntė žmogų, kuris buvo priešingas mano idealui, bet tikrai žinau, kad tą žmogutį ji atsiuntė, nes tik ji galėjo iškrėsti būtent tokį pokštą. Praėjus dar keliems mėnesiams vėl ją susapnavau. Sapne ji laikė labai gražius vaikučius (berniuką ir mergytę ) už rankų ir tarė: „Mieloji, aš juos pasaugosiu, kol ateis laikas, jiems keliauti pas tave.“ Pabudau, bet nemoku žodžiais apsakyti to džiaugsmo, kuris užpildė mano širdį, nes jaučiau, kad ji parodė man mano būsimus vaikučius... Dabar sapnuose ji manęs neaplanko, o taip norėčiau pakalbėti su ja, pasakyti, kaip ilgiuosi, kokia ji man svarbi. Bet aš žinau, kad ji tą mato ir žino.
Vasarą nuvažiavau su draugu (kurį ji man atsiuntė) ant jos kapo per metines, padėjau gėlytes, uždegiau žvakelę, ir staiga nueinant nuo kapo, pajutau šaltą vėją, kuris paglostė mano skruostą. Žinau, kad tai buvo JI, nes draugas to vėjo nepajuto, o oras buvo be vėjo ir labai šiltas... Žinau, kad dabar ji mane saugo ir stebi... Ir tikrai žinau, kad ne kartą ji norėjo mane pabarti ar net moralą atskaityti, tačiau žinau, kad ji mane saugo... Ilsėkis ramybėje, brangi drauge...
„Labas, jau greit žiema už lango, jau Kalėdos. Ir Kūčių stalas, dieve, koks platus… Rinksis šeima, draugai, ir štai visiems susėdus, tuščia viena kėdė, o kur gi tu...Tau debesų daina, padangės mėlis, Tau dideli sparnai šiltų žvaigždžių... Tau amžinai žydės laukinės gėlės, jei mane girdi, pabelski tris kartus. (R. Dambrauskas)“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!