Nebežinau ko noriu, ką noriu dirbti ir pan. Jaučiuosi visiška nevykėle, kad nieko nesugebu ir nemoku, tik verkiu, pykstu ant visų, tiksliau mane visi beprotiškai nervina, ypač po vestuvių vyras tvirtina, kad labai pasikeičiau ir aš tą jaučiu. Tapau pavydi, rodos man viskas "dzin"….. bet tuo pačiu noriu, kad viskas būtų pagal mane, kitą minutę jau pykstu, kad jis nesiima iniciatyvos.
Mano vyras yra tikrai labai nuostabus, rūpestingas, tvarkingas, imlus, sportiškas. Prieš mums pradedant draugauti jis buvo toks ramus, o aš velnio nešta, dabar viskas apsikeitė, ne veltui sakoma, jog begyvendami žmonės supanašėja. Dabar aš ta ramioji, kuri tapo visiškai apatiška viskam, į kiną nenoriu, į kavinę nenoriu, daug žmonių, tai kaskart girdi vyras. O rodos, seniau pykdavau, kodėl niekur neišeinam ir t.t.
Turbūt perskaičius tokią įžangą galvojate, kad aš tiesiog valdinga ir noriu vyro po padu. Ne.
Aš tenoriu būt laiminga, noriu suvaldyti savo pykčio priepuolius, noriu padaryti jį laimingu, tačiau imu kartais galvoti, gal ne aš jam skirta, jis nusipelno būti toks mylimas, kaip, kad jis myli, o aš nesugebu taip mylėti.
Esu liekna, neturiu gražios šypsenos, iškilumų, o juk gali tokią rasti ir dar su geru charakteriu. Kartais man visa tai atrodo lyg bausmė, kad jis man toks geras ir myli mane.
Greta (vardas pakeistas)