Darbo dienomis dažniausiai ilsėdavomės studentų miestelyje, bendraudavom su kitais studentais, o savaitgaliais keliaudavom po gretimus miestus“, – apie savo patirtį pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto, ekologijos ir aplinkotyros bei biochemijos gretutines studijas pasirinkusi, ketvirtakursė Eglė.
Tik ne į Europą
„Pietų Korėja niekada nebuvo mano išsvajotoji žemė. Nuo pat pradžių su drauge svarstėme apie praktiką kažkurioje iš Azijos šalių, nes „Erasmus“ programa universitete dažniausiai siūlo Europos šalis. Norėjosi daugiau egzotikos. Mūsų fakulteto dekanas paaiškino, kad išvykti praktikuotis mums nelabai pavyks, bet pasiūlė dvišalius mainus. Pirma mintis buvo „Ne“.
Mokymąsis kitoje šalyje tikriausiai labai sunkus, o skolų parsivežti nenorėjome. Tačiau būtent dėl to nusprendėme, kad reikia išeiti iš savo komforto zonos“, – atsimena Eglė. Tuomet merginos sugalvojo: jei važiuoti, tai kuo toliau. Galimybė išvykti buvo tik į Indiją, Taivaną, Indoneziją, Braziliją bei Pietų Korėją. Pastarąją pasirinko, nes ji ekonomiškai stabiliausia bei, jų nuomone, saugiausia.
Uždarų žmonių šalis
„Apsigyvenome bendrabutyje, studentų miestelyje, iki kurio traukiniu reikia važiuoti valandą laiko nuo antro didžiausio Pietų Korėjos miesto Pusano. Nors miestelis labai moderniai išvystytas, yra daug laisvalaikiui skirtų vietų, tačiau jose draugų radome ne taip greitai, kaip tikėjomės. Korėjiečiai, kuriuos mums teko sutikti, nėra labai laisvai bendraujantys žmonės.
Nors šalis ekonomiškai išsivysčiusi, tačiau jie labai prastai kalba angliškai. O jei geriau moka šią kalbą, tai tikriausiai buvo išvykę į kitas šalis, kuriose jos pramoko. Nuo pat mažens daugelis korėjiečių nemažai mokosi.
Kiek teko pastebėti, jie neatrodo kūrybingi žmonės, kadangi nemąsto logiškai, o tiesiog viską iškala. Nebando atrasti naujų sprendimo būdų, viską daro pagal taisykles bei taip vadinamu copy/paste būdu.
Galbūt tokius studentus pažinome tik todėl, kad mokomės tiksliuosius mokslus, kurie nereikalauja daug kūrybiškumo. O galbūt tai lemia griežtas auklėjimas, gilios tradicijos bei besąlygiška pagarba vyresniam žmogui. Studentai niekada nebando diskutuoti su dėstytoju, nes galvoja, kad jis visuomet teisus“, – pasakoja Eglė.
Pradžia reikalavo kantrybės
Norint išvykti į Pietų Korėją Eglei teko apsiginkluoti kantrybe. Buvo sunku bendrauti su administracija, kuri reikalavo daug, tačiau patys labai delsė atrašyti. Perspėjo, kad būtini medicininiai patikrinimai, beveik grasinančiais laiškais primena, kad turim kuo greičiau sumokėti už bendrabutį ir atsiųsti patvirtinimą, nes nepriims į studijas. Tačiau nuvykus į Pusano universitetą paaiškėjo, kad niekam jų nereikia.
Pietų Korėjoje didžiausias barjeras buvo anglų kalba. Sykį, kai merginos keliavo po sostinę Seulą, jos pasiklydo. Kadangi praeiviai žmonės niekaip negalėjo angliškai paaiškinti, kaip joms grįžti, teko kreiptis į šalia esančius policijos pareigūnus.
Pastarieji taip pat nesugebėjo joms patarti, taigi tiesiog namo parvežė patys. Dar vienas dalykas, kuris studentei nelabai patiko, tai korėjietiškas maistas.
„Nelikau sužavėta jų virtuve. Taip nusibodo, kad dabar į tą pusę tikriausiai net pažiūrėti negalėčiau. Supratau, kad esu lietuviškų patiekalų gerbėja“, – juokiasi studentė.
Mokytis daug lengviau
Universitete Lietuvoje jai tenka daugiau mokytis, tačiau studijų kokybe Pietų Korėjoje ji patenkinta.
„Dėstytojams suteikiama didesnė laisvė. Jie gali rinktis, kaip dėstyti ir kokius atsiskaitymus daryti. Todėl kiekvienas labai stengiasi sudominti. Jie kalba labai aiškiai, pateikia įvairius pavyzdžius. O egzaminai vyksta visi per vieną savaitę, nesvarbu, kiek jų turi.
Žinoma, Lietuvoje tikriausiai tai nebūtų privalumas. Tačiau ten prieš egzaminus mums nereikėjo daug mokytis, kadangi informaciją, kurią išgirdom per paskaitas, buvo labai lengva atsiminti.“
Studentavimo ypatumai
Vienas įspūdingiausių studentės atsiminimų iš Pietų Korėjos, tai apsilankymas Žežiu saloje. Ji 2011 metais 11 mėnesio 11 dieną buvo išrinkta viena iš Septynių naujųjų pasaulio gamtos stebuklų. Mergina pasakoja, kad didelį susižavėjimą paliko salos viduryje stūksantis aukščiausias šalies kalnas – Hallasan ugnikalnis.
Nuo jo kraterio nusidriekusius požeminius lavos tunelius UNESCO 2007 metais įrašė į Pasaulio paveldo sąrašą. Sala nepaprastai tvarkinga. Joje tvyro vaisių aromatas, kuriais tiesiog gatvėje vaišina vietiniai gyventojai.
Taip pat lietuvė studentė galėtų pasigirti, kad teko būti viename iš įspūdingiausių paplūdimių pasaulyje – Baltojo smėlio (angl. k. White sand). Jis yra Boracay – 2 kilometrų pločio ir 7 kilometrų ilgio Filipinams priklausančioje saloje. Dienas merginos leisdavo besikaitindamos saulėje, o vakarais būdavo mažame, bet ypač gyvame miesto centre, kuriame muzika skambėdavo iki ryto.
„Gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad atsidursiu tokiame rojaus kampelyje“, – savo atostogas atsimena Eglė.
Reikia išbandyti save
Nepaisant nesklandumų, studentė Eglė labai džiaugiasi, kad išvyko studijuoti į kitą šalį.
„Mano gyvenime tai buvo didelė dovana. Pirmą kartą praleidau tiek daug laiko toli nuo namų ir visų manimi besirūpinančių artimųjų. Daug aplankiau, pamačiau bei susipažinau su visiškai kitokiais žmonėmis. Supratau, kad pažinus kitus, labiau pažįstu save. Dabar žinau, kokia esu smalsi, kaip noriu gyvenime kuo daugiau pamatyti ir patirti savo kailiu“, – sako mergina.
