Skirtingų partijų politikai būriais ir po vieną veržiasi į žiniasklaidos priemones, į kairę ir į dešinę dalina kompromatus apie konkurentus, na ir žinoma, kur kas jautriau ima žvelgti į rinkėjų nepriteklius.
Pastaraisiais mėnesiais ypač daug ir ypač audringai kalbama apie minimalios algos pakėlimą, baisimasi, kad Lietuvoje ji itin maža ir mes atsiliekame tiek nuo Estijos, tiek nuo Latvijos. Ir kuo arčiau rinkimai, tuo labiau ir tuo dažniau ją norima didinti. Kažkodėl tik artėjant rinkimams, politikai prisimena ir biudžetininkus, tai yra bibliotekininkus, muziejininkus, kultūros darbuotojus, mokytojus ar policininkus. Nors jie, berods, ir prieš dvejus metus buvo, ir tuomet jų algos buvo taip pat labai kuklios.
Pastaruoju metu ypač madinga tapo vykdyti visokiausius socialinius eksperimentus – tarkime, bandyti mėnesį išgyventi iš minimalios algos ir paskui plačiai aptarinėti, kaip sekėsi. Ne, aš nekritikuoju, tiesiog pastebiu. Kritikos nusipelno visai kitas dalykas – visiškas nepastebėjimas ar ignoravimas net kelių didelių socialinių grupių.
Ką turiu omenyje? Tiesiog labai daug šnekant apie minimalią algą ir apie jos didinimą, taip pat apie biudžetininkų algų kėlimą, kažkodėl nieko nekalbama apie dvi tikrai dideles žmonių grupes – pensininkus, arba senjorus ir apie neįgaliuosius. O kaip jie šiandien gyvena ir iš kiek priversti išgyventi? Kada pastarąjį kartą didėjo jų pensijos ir pašalpos? Ar teko per pastaruosius metus girdėti, kad politikai bent apie tai kalbėtų, kad svarstytų pensijų didinimo klausimą? Matyt, kad neteko.
Taip, mūsų senjorai ir neįgalieji stebėtinai kantrūs, jie gerokai skiriasi, tarkime, nuo graikų ar kitų pietų europiečių. Jie tyliai skundžiasi, kad gyventi labai sunku, į protestus ir piketus jie nustojo vaikščioję jau prieš keletą metų, nes tai esą tuščias užsiėmimas. Jie jau nebepyksta, o tik juokiasi, kai per visus žiniasklaidos kanalus aiškinama, kad Lietuvoje įvedus eurą beveik niekas nepabrango. O kai žmogus iš nevilties juokiasi, reikia suprasti, kad tai jau paskutinė fazė.
Beje, tiems kurie atlikinėjo socialinius eksperimentus ir bandė išgyventi iš minimalios algos, siūlyčiau atlikti ir dar vieną eksperimentą – kur kas sunkesnį – pamėginti mėnesį išgyventi iš senjoro pensijos, tarkime, išsiversti su 220 eurų per mėnesį. Šį eksperimentą rekomenduočiau atlikti žiemą, kai išauga mokesčiai už būstą, kai išauga sąnaudos vaistams ir kai maistui nusipirkti lieka 100-140 eurų, o pinigų drabužiams, batams, ar higienos reikmenims apskritai nebelieka. Po šio eksperimento visi kiti eksperimentai bus tiesiog zuikio dainos.
Tiesa, atlikus šį eksperimentą nelabai bus kuo pasidžiaugti ar pasididžiuoti, nes nebūsite išskirtinis, didžiulė dalis mūsų senjorų, tai yra šimtai tūkstančių žmonių taip gyvena nuolat. Kai kurie priversti išgyventi ir iš mažiau nei 200 eurų. Priminsiu, kad Lietuvoje net vidutinė senatvės pensija tėra 246 eurai. Taigi didelė dalis mūsų senjorų – tiesiog išgyvenimo virtuozai. Svarbu atsiminti ir tai, kad maždaug kas dvyliktas Lietuvos gyventojas yra neįgalusis. Jie taip pat gyvena iš socialinių išmokų. Ir žodis „gyvena“ čia nelabai tinka. Tikslesnis žodis būtų „egzistuoja“.
Mūsų politikai nuolat užmiršta, kad gyvenimo kokybė Lietuvoje ne visur tokia, kaip Vilniuje Gedimino prospekte, jie primiršta, kad mūsų šalyje pernelyg didelė dalis žmonių skursta ir jie, beje, nemano, kad Lietuvoje užtikrinamas socialinis teisingumas. Iš tiesų, po krizės 2008-2009 m. praėjo jau nemažai laiko, BVP vis didėja, minimali ir vidutinė alga auga, gal metas būtų ir apie pensijų bei kitų socialinių išmokų kilstelėjimą pagalvoti. Tada socialinio teisingumo būtų bent šiek tiek daugiau, nei yra šiandien. Juk įvedus eurą, gana didelės dalies prekių ir paslaugų kainos padidėjo, kai kur skaičiai nepasikeitė, pasikeitė tik valiuta, tai yra, jei anksčiau už tai mokėdavome 3 litus, dabar tenka mokėti apie tris eurus. Vadinasi, senjorų ir neįgaliųjų gyvenimo kokybė vien dėl to žymiai pablogėjo. Juk jų gaunamos pajamos nė kiek nepadidėjo.
Sąžininga būtų, jei politikai pradžioje bent pastebėtų, kad pensijos ir socialinės išmokos Lietuvoje neadekvačiai žemos, kad bent pradėtų nagrinėti ir ieškoti finansinių šaltinių joms didinti nors jau nuo 2017 m. pradžios. Tikriausiai teisinga būtų, jei būtų išgirsti ir kai kurių ekonomistų siūlymai, kad, didėjant šalies PVM, minimaliai ir vidutiniai algai, atitinkama dalimi didėtų ir pensijos. Tada mūsų senjorai ir neįgalieji nesijaustų gyvenantys užribyje ir nemanytų, kad frazė „orus gyvenimas“ yra iš fantastikos srities.
Laida „Žiniasklaidos komentaras“ transliuojama darbo dienomis 6.45 val.