Sukrečianti kasdienybė: apsišlapinę alkoholikai ir gyvenimas baimėje

„Kontrabanda žmonės verčiasi ne iš gero gyvenimo“, - sako nelegalias cigaretes ir alkoholį platinusi vieno kaimo gyventoja. Jauna moteris į kontrabandos verslą įsitraukė atsikrausčiusi pas savo vyrą. Čia ilgus metus prekiaudavo vyro mama, todėl, anytai nebūnant namie, prekiauti tekdavo pačiai Linai (vardas pakeistas – DELFI). Jauna mama šias dienas prisimena kaip košmarą: namų duris nuolat varstė apsišlapinę kaimo alkoholikai, o kiekviena diena buvo pilna baimės ir nerimo.

Ateidavo tokie girti, kad nugriuvę voliodavosi

„Ateidavo girti, prasmirdę, apsimyžę, šlapiais klynais – dažniausiai kaimo alkoholikai. Linguodami įsvirduliuodavo pro duris ir iškart taikydavosi sėstis. Mes jau žinojome tokius apsimyžusius alkoholikus, tai iš tolo juos pamatę, patys atsisėsdavome ant kėdžių, kad laisvų neliktų. Arba į lauką išlėkdavome ir ten klausdavome, ko nori. Kai kurie ir apsiši.. būdavo, baisu ir įsileist, nes kvapelis nekoks palikdavo“, - iki šiol šlykštisi Lina.

Jauna moteris pasakoja, kad dažniausiai ateidavo vyresnio amžiaus vyrai, tačiau, kaip ji pati pabrėžia, nėra ko stebėtis – prasigėrusiųjų kaime daug. Namų slenkstį peržengdavo ir jauni, apie 30 metų vyrai, prieš savaitgalį pirkti cigarečių atbildėdavo jaunimas. Būdavo ir nepilnamečių, tačiau jiems namų moterys nelegalių prekių griežtai neparduodavo: jei neturi aštuoniolikos – cigaretės tau nepriklauso, nors neparduoti ir neapsimokėdavo.

Cigarečių atvykdavo ir iš kitų kaimų, kartais visai nematyti žmonės. Tokių moterys prisibijodavo, nes nežinia, ar čia neužsimaskavę pareigūnai.

„Ateina nematytas, nežinomas ir sako: laba diena, ar turite cigarečių arba pilstuko. Klausdavome, iš kur sužinojo apie mus, bet vis tiek parduodavome. Blogiausia, kai į namus sueidavo kokie keturi mūsų kaimo girtuokliai. Tai būdavo visko – nugriūna, voliojasi, nachališkai lenda į kambarius. Žino, kad dažniausiai anyta virtuvėje sėdi, bet vis tiek eina, lenda, nesvarbu, kad ten su apatiniais gal vaikštau, vaikas mažas laksto“, - prisimena ji.

Rečiausiai jų namuose lankydavosi moterys, Lina prisimena tik keturias, nuolat pirkusias cigaretes. Ypatingai pirkėjų pagausėdavo prieš šventes, tada atsirasdavo daugiau jaunimo.

Iš namų nešdavo paskutinį maistą

Kontrabandos platintojų namuose lankydavosi visokio plauko žmonių, pasitaikydavo ir konfliktiškų situacijų, todėl Lina gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje. Kartais alkoholio ar cigarečių ateidavo nusipirkti jau nuo ryto gėrę sugėrovai, todėl girti jie susistumdydavo ar nugriūdavo kur koridoriuje. Kartais neištverdavo ir jos vyras: „Būdavo, kad ir priekabiaudavo prie anytos. Vieną kartą už užpakalio kažkuris griebė, tai ji kaip pradėjo rėkti ant jo, ko čia lenda. Tada išlėkė iš kambario mano vyras ir snukin davė, bet ji ir pati nepėsčia buvo – atgal duodavo, išvarydavo, kad net nuo laiptų lauko nusiversdavo.“

Pirkti nelegalių prekių žmonės eidavo dieną ir naktį. Kartais per dieną apsilankydavo ir per trisdešimt pirkėjų, tačiau būdavo ir juodų dienų, kai niekas neateidavo. „Dažnai jie pragerdavo pensijas, pašalpas, todėl neturėdavo pinigų ir nešdavo cukrų, kruopas, kuriuos gavo kaip paramą, iš kokio „Maisto banko“. Aišku, būdavo, atneša pakelį cukraus ir prašo už tai litro pilstuko ar cigarečių, tačiau sakydavome, jog neparduosim – neapsimoka. Kiaušinius ir tuos nešdavo, už juos kartais paprašydavo tiesiog įpilti. Tada įpildavome, nes mums apsimoka. Nešdavo paskutinius maistus žmonės“, - sako Lina.

Baimę Lina jausdavo ne tik dėl namuose nuolat besilankančių alkoholikų, bet ir dėl to, kad bet kada galėjo įsiveržti pareigūnai. Todėl, kai ateidavo pirkėjas, Lina iš pradžių nubėgdavo prie lango pasižiūrėti, ar nieko nėra įtartino, ir tik tada parduodavo.

„Visada įtampa buvo, ypatingai, kai vaikas atsirado. Buvo ir du kartus policija įlėkusi, bet, ačiū Dievui, manęs tada namie nebuvo. Anyta ir kelias baudas yra mokėjusi, o jos tikrai nemažos. Bet tada susitardavo su tiekėja, kad tą baudą pasidalintų, nes ir tiekėja juk kalta. Būdavo, kad ir savi įskųsdavo. Ne viskas, kas būdavo atvežta, rūsy gulėjo – juk neisi kiekvieną kartą į rūsį, atėjus pirkėjui. Slėpdavom cigaretes ar kokį bambalį spintoje, už rūbų, vienu metu už dujų baliono. Po vienos kratos supratome, kad savi įskundė, nes policininkai įlėkė iškart į virtuvę ir užkišo ranką už dujų baliono. Tai tikrai savi, juk mato iš kur tas cigaretes traukiam“, - liūdnai linksi galva.

Jauna moteris įsitikinusi, kad skųsdavo įsižeidę ir kerštauti norintys vietiniai alkoholikai. Kartais jie prašydavo kelių cigarečių, o ne viso pakelio, nes visam nusipirkti jau nebeturėdavo pinigų. Tačiau moterys atsisakydavo praplėšti naują pakelį, o skolon vengdavo duoti, nes dažnai tų pinigų taip ir nepamatydavo.

„Tada anyta pradėdavo koliotis su jais, o jie kad užsiputodavo – tai nenuostabu, kad paskųsdavo po to. Atlikdavo ir reidus policininkai, tada išvis labai saugodavomės. Kartais šalia namo koks įgaliotinis sėdėdavo policininkų mašinoje ir stebėdavo, kas pas mus ateina ir išeina. Žinojo jie, kad čia prekiaujama, bet turėjo pagauti su įrodymais. Tada prisakydavome tiems alkoholikams, perspėdavome, kad čia neitų, bet kai kurie vis tiek eidavo. Mato, kad mentas sėdi, bet vis tiek eina ir ką tu jam padarysi. Vydavome lauk tokius“, - pasakoja Lina.

Jauną mamą nuolat krėsdavo baimė, o kas bus, jei ateis pareigūnai ir kratys daiktus, spintas prie jos ir jos vaiko akių. „Būčiau mirus“, - prasitaria ji. Ilgesniam laikui išvažiuodama anyta palikdavo verslą marčiai, primokindavo, kad pareigūnams atėjus apsimestų kvailele: nieko nemačiau, nieko nežinau. Tačiau iki šiol Linai tai kelia juoką: „Kaip aš galėčiau meluoti ir sakyti, kad nieko nežinau, kai čia šalia dėžutė su pinigais padėta, cizų pakeliai visur užkišti. Negalėčiau taip apsimetinėti, mano ne tokia natūra“, - sako ji. Paklausta, kodėl ji vis dėlto sutiko įsitraukti į šį verslą, mergina nedrąsiai ištaria, kad ji yra paslaugi ir jai nesunku padėti, be to, nelabai buvo kur dėtis. Ji priduria, kad pati savo noru niekada tuo neužsiimtų.

Pelnas juokingai mažas, tačiau labai reikšmingas

Lina pripažįsta, kad tiksliai nežino, nei iš kur anyta gaudavo cigarečių, nei kiek per mėnesį jai pavykdavo prisidurti prie kuklios pensijos. „Aš per daug nesigilindavau į tai, nes kam man to reikia. Žinau tik kad parduodavome bloką už 42 litus, kai anyta iš tiekėjos jį gaudavo už, berods, 40 litų. Net eurais nežinau kiek, nes kai prekiaudavome dar buvo litai“, - sako ji.

Jauna moteris težino, kad kontrabandą jiems atveždavo viename didžiųjų Lietuvos miestų gyvenusi moteris, o cigaretes per sieną gabendavo jos vyras. Tiekėja, užsukusi į Linos namus, vien jų kaimu neapsiribodavo – iš karto traukdavo į kitus kaimus. Ji taip pat priduria, kad tiekėja niekada neprašydavo pinigų už cigaretes iš karto. Iš pradžių ji duodavo tam tikrą kiekį dėžių, o pinigus anyta tiekėjai grąžindavo tik pardavusi prekę.

Lina skaičiuoja, kad per mėnesį anyta galėjo prisidurti kokius 100 eurų, gal kiek daugiau. Tačiau ji nemano, kad ši suma yra per maža tokiai rizikai: „Vis tiek pasijausdavo, nes jos pensija yra apgailėtinai maža. Juk kainuoja ir elektra, ir dujas reikia pirkti, ir valgyti reikia, be to, labai daug kainuoja vaistai. Ji nebuvo išlaidi, bet nelabai ir pritaupė, tiesą sakant, net ant drabužių neišlaidavo, paprastą maistą pirkdavo. Ne iš gero gyvenimo verčiasi žmonės kontrabanda, prie tokios pensijos ir tas šimtas eurų labai svarbūs, - liūdnai sako ji. – Keisčiausia, kad anyta pati negeria, nerūko, jei kokią čierką įpilsi – tai visą vakarą ją ir laižys. Dar galiu pasakyti, kad ji pati labai nemėgsta alkoholikų, todėl labai keista, kad tokią profesiją pasirinko. Nors, kas belieka, kai taip skurdžiai gyveni.“

Jauna mama džiaugiasi, kad išsikrausčius anytai, sustojo ir kontrabandos verslas, o kaimo alkoholikams prasimanyti nelegalių prekių tenka kitur. Nors jaunos šeimos gyvenimas nelepina, jie bando išlaikyti namą ir pasirūpinti vaiku, neužsiimdami nusikalstama veikla. „Kai išsikraustė, aš tvirtai pasakiau, kad jokios kontrabandos pas mus nebus ir mano namų niekas purvinom kojom netryps. Nereikia man čia to šiukšlyno, be to, tai nelegalu ir per daug pavojinga“,- tvirtai taria ji.

Svarbu pabrėžti, kad piliečių pagalba ir įsitraukimas į kovą su kontrabanda - labai svarbus, todėl vertėtų nepamiršti, kad kilus įtarimui apie galimą kontrabandos gabenimą arba kontrabandinių gaminių platinimą, yra būtina pranešti policijai arba muitinės pasitikėjimo telefonu, visą parą tel. [phone].