Europai reikia Turkijos kaip pabėgėlius sulaikančio skydo. JAV ir koalicijos partneriams Turkija būtina antskrydžiams prieš „Islamo valstybę“. Vakarai šiuo metu suinteresuoti palaikyti labai gerus santykius su Turkija, nors už uždarų durų Ankara dažnai įvardijama kaip nepatikima partnerė.
Rūpesčių kelia Rusija, karinėmis priemonėmis padedanti išlikti Basharo al-Assado režimui Sirijoje. Režimui, kurį Turkija mielai matytų nuverstą.
Maskva taip pat erzina Turkiją oro erdvės pažeidimais. Tai gana įžūlu net Rusijai, kuriai Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas pagrasino penktuoju NATO Vašingtono sutarties straipsniu. Rusijos tikslas – atitolinti Ankarą nuo NATO, taigi R.T. Erdoğanas taikė tiksliai: grasino didesniu suartėjimu su Aljansu.
Nerimą Turkijai kelia ir galvą keliantys kurdai regione. Kurdai Turkijoje sudaro apie 18 proc. populiacijos, tačiau 1984-2012 m. siekė iš pradžių nepriklausomybės, vėliau autonomijos. Dviejų kurdų kvazivalstybių formavimasis Irake ir ypač Sirijoje Turkijai yra tarsi košmaras – didesnis nei „Islamo valstybė“, kuri veikiausiai surengė sprogdinimus Ankaroje šių metų spalį.
Štai kodėl sekmadienį vykę parlamento rinkimai Turkijoje R.T. Erdoğanui bei proislamiškai Teisingumo ir plėtros partijai buvo tokie svarbūs: neužsitikrinus tvirtos daugumos namuose, galėjo būti sunku siekti užsienio politikos tikslų ar atsakyti į iššūkius. Tačiau R.T. Erdoğanas laimėjo, turkai vėl atidavė valdžią į jo partijos rankas.
„Pirmiau už regioninius ir geopolitinius Turkijos iššūkius, kurių sąrašas labai ilgas, egzistuoja stabilumo problema pačioje Turkijoje. Rytinėje šalies dalyje išaugo smurto lygis. Tai labai lemia vidaus politinę dinamiką, todėl, manau, kad Turkija pirmiausia yra ir bus susirūpinusi vidaus problemomis ir kiek vyriausybė gali kontroliuoti skirtingas grupuotes. Priminsiu, kad Turkija neseniai patyrė teroristines atakas“, - sako amerikiečių analitikas, vyresnysis „smegenų centro“ Center for American Progress bendradarbis Brianas Katulis.
Pagrindinis Turkijos tikslas, arba „ašies perstūmimas“
Modernioji Turkija susiformavo 1923 m., kai po Pirmojo pasaulinio karo žlugo vokiečių pusėje kovojusi Osmanų imperija. Pirmaisiais respublikos gyvavimo dešimtmečiais Turkija įtvirtino Mustafa Kemalio Atatiurko, arba turkų tautos tėvo, kultą, sukūrė kariuomenės kontroliuojamą kvazidemokratinį režimą ir puoselėjo kraštutinį sekuliarizmą. Tai buvo laikas, kai valstybinėse institucijose moterims ir vyrams Turkijoje buvo draudžiama demonstruoti religingumą išoriniais ženklais.
1987 m. Turkija pasiprašė priimama į Europos ekonominę sąjungą (Europos Sąjungos pirmtakę), 1999 m. šalis oficialiai pripažinta kandidate tapti Europos Sąjungos nare.
Turkija taip pat yra NATO narė nuo 1952 m. Šaltojo karo metais Vakarai Turkijai teikė ypač didelę reikšmę, laikydami ją vienu svarbiausių barjerų komunizmo plėtrai. Turkija savo ruožtu irgi demonstravo didžiulį provakarietiškumą, tai buvo M. Kemalio pasekėjų alfa ir omega.
Tačiau situacija po truputį ėmė keistis: 2002 m. Turkijoje rinkimus laimėjo proislamiška Teisingumo ir plėtros partija, kuriais atstovauja ir dabartinis prezidentas R.T. Erdoğanas. Šis politikas, kuris 2003-2014 m. ėjo premjero pareigas, nedemonstravo palankumo vadinamiesiems kemalistams (M. Kemalio tradicijos puoselėtojams), demontavo buvusį režimą, bet tik tam, kad įtvirtintų savąją valdžią.
Kaip tik jo vadovavimo laikotarpiu Europos Sąjunga tarė neformalų „ne“ Turkijos narystei Europos Sąjungoje. Europos politikai gana atvirai pareiškė, kad tokios didelės musulmoniškos šalies prisijungimas prie Europos Sąjungos tampa neįsivaizduojamas, nors formaliai kaip kliūtys buvo minimi pažeidimai žmogaus teisių srityje.
Turkijos užsienio politikai po 2002 m. didelę reikšmę turėjo dabartinio premjero, buvusio akademiko, užsienio reikalų ministro Ahmeto Davutoğlu idėjos. Kaip straipsnyje „Geopolitiniai kodai Davutoğlu požiūryje į Artimuosius Rytus“ rašo Emre Erşen, nors dabartinis premjeras inkorporuoja klasikinės geopolitikos idėjas, tačiau esminė jo mintis – Turkijos įtakos augimas Artimuosiuose Rytuose ir regioninių bei pasaulio galių balansuotojos vaidmuo regione. Turėdama tokį vaidmenį Turkija būtų reikalinga visiems.
„Turkija turi įtvirtinti savo santykius su globaliomis galiomis per Artimuosius Rytus. Kitais žodžiais tariant, Artimieji Rytai bus pats svarbiausias parametras šalies paveikslui. Kuo įtakingesnė Turkija taps Artimuosiuose Rytuose, tuo ji turės didesnės vertės derėdamasi akis į akį su kitomis galiomis. Kuo jos pozicija Artimuosiuose Rytuose bus svarbesnė, tuo ji taps įtakingesnė kalbėdamasi su kitais“, - 2002 m. rašė A. Davutoğlu, kuris, beje, nuolat pabrėžė Artimuosiuose Rytuose nubraižytų šalių sienų neracionalumą.
Maža to, A. Davutoğlu manė, kad 2008 m. globali finansinė krizė paskatino politinį ir ekonominį virsmą, kuris sudarė sąlygas „arabų pavasariui“ Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nepaisant šio proceso smurtingumo, 2011 m. jis laikėsi nuomonės, kad tai turės teigiamos įtakos arabų visuomenėms Artimuosiuose Rytuose bei Turkijai, kuri esą buvo priverstinai atskirta nuo regiono po Pirmojo pasaulinio karo.
Ši koncepcija buvo pakrikštyta „ašies perstūmimu“ arba „Middle Easternisation“, kuri reiškia, jog Turkija atsitraukia nuo pasyvaus tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmens, atsigręžia į Osmanų imperijos istoriją ir siekia įtakos Artimuosiuose Rytuose pasiremdama savo minkštąja galia.
Ką Turkijai daryti su kurdais?
Norėdama būti Artimųjų Rytų regiono galia, be kurios nevyktų jokie svarbūs procesai, Turkija pirmiausia turi susitvarkyti namie, kur didžiausia jos bėda – priešiškumas su kurdais, kurie sudaro apie 18 proc. Turkijos piliečių.
25-35 mln. kurdų tauta gyvena padalinta tarp Turkijos, Irako, Irano, Sirijos ir Armėnijos. Žlugus Otomanų imperijai ir susiformavus moderniajai Turkijai kurdai sukilo, tačiau Ankara į tai reagavo asimiliacijos politika: daug kurdų buvo perkelta, kurdų kalba, kurdiški asmenvardžiai ir nacionaliniai kostiumai uždrausti, etninė kurdų tapatybė paneigta – kurdai vadinti kalnų turkais.
1984 m. Kurdistano darbininkų partija (PKK) paskelbė ginkluotą kovą prieš Ankaros politiką ir pareikalavo nepriklausomybės. Po Šaltojo karo PKK reikalavimai sušvelnėjo – prašyta tik autonomijos, 2012 m. tarp PKK ir Ankaros prasidėjo taikos derybos, bet karas Sirijoje kortas sumaišė.
PKK, kurią Turkija laiko teroristine organizacija, turi ryšių su Sirijos kurdais – Demokratinės vienybės partija (PYD). Turkija baiminasi, kad Turkijos kurdai jungsis prie ginkluoto PYD sparno – Kurdų savisaugos būrių (YPG) Sirijoje ir kausis ne tik su „Islamo valstybe“, bet ir panaudos Sirijos pasienį kaip placdarmą prieš Turkiją.
Irako kurdų atžvilgiu Turkija ne tokia atšiauri, nors autonomiškas Irako Kurdistanas dažnai suteikia PKK prieglobstį. Ankara leido Irako kurdų karinėms pajėgoms Peshmerga peržengti Turkijos teritorija ir ginti Kobanės miestą Turkijos ir Sirijos pasienyje nuo „Islamo valstybės“.
Vakarai visus kurdus vertina kaip geriausius kovotojus prieš „Islamo valstybę“, tačiau Turkija kurdus skirsto į blogus (Turkijos/Sirijos) bei gerus (Irako) ir reikalauja to paties iš Vakarų valstybių. Tai vienas esminių JAV ir Turkijos nesutarimų.
Kurdų dilema išryškėjo ir per rinkimus birželio mėnesį. R.T. Erdoğano Teisingumo ir plėtros partija nuo 2002 m. pirmą kartą nelaimėjo daugumos, o prokurdiška Liaudies demokratinė partija (HDP) sugebėjo peržengti 10 proc. rinkimų barjerą ir laimėti 80 vietų parlamente. Nesugebėjus suformuoti daugumos pakartotiniai rinkimai vyko lapkričio 1 d., kuriuose R.T. Erdoğano partija šventė pergalę. Prokurdiška partija šįkart pasirodė blogiau, bet vis tiek peržengė didžiulį barjerą.
Nepatikima, bet reikalinga
Kaip minėta, Turkija pastaraisiais metais siekė atsitraukti nuo pasyvaus tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmens, todėl jos pastarojo meto santykiai su JAV ir Europos Sąjunga atspindi Ankaros tikslą – nesusitapatinti su Vakarais, nepataikauti ir bendradarbiauti tose srityse, kur naudinga Turkijai.
Pavyzdžiui, 2012 m. Turkija paprašė NATO sąjungininkių dislokuoti jos teritorijoje „Patriot“ raketų sistemas apsaugoti jos oro erdvę nuo Sirijos režimo orlaivių ir sulaukė teigiamo atsakymo.
Tačiau 2015 m. Turkija tik vargais negalais leido naudotis savo teritorija ir oro erdve antskrydžiams prieš „Islamo valstybę“, beveik nekontroliavo sienų ir sudarė sąlygas džihadistams ar kitiems užsienio kovotojams per savo teritoriją patekti į Siriją ar Iraką bei nedaug padarė, kad būtų užkirstas kelias nelegaliai naftos prekybai iš ISIS kontroliuojamų teritorijų.
2003 m. Turkija neleido neleido panaudoti savo teritorijos antrajam frontui Irake, kurį laiką dėl Rusijos ir Irano spaudimo spyrėsi dėl NATO priešraketinės gynybos radiolokacinės stoties įkurdinimo bei dažnai grasina atkirsti JAV nuo karinių bazių Turkijoje, kai tik Vašingtone iškeliamas armėnų genocido klausimas.
JAV ir Turkijos požiūriai išsiskiria šiais klausimais:
- Turkija pernelyg liberaliai žvelgė į Basharui al-Assadui oponuojančių džihadistų ar užsienio kovotojų judėjimą arba paramos tiekimą per jos teritoriją į Siriją;
- Turkija yra nusiteikusi priešiškai Egipto prezidento, generolo Abdeliui Fattah al Sisi atžvilgiu. Būtent jis 2013 m. nuvertė Egipto prezidentą Muhhamadą Morsi ir praktiškai sunaikino „Musulmonų broliją“;
- Turkija politiškai remia palestiniečių „Hamas“, priglaudžia jų lyderius, smerkia Izraelį;
- Turkija nepritaria JAV ir partnerių paramai Sirijos kurdams PYD/YPG.
„JAV požiūris į Turkiją tikrai tapo negatyvesnis ir pesimistiškesnis. Iš dalies taip nutiko ir dėl to, kad Turkija varžo pagrindines žmogaus teises ir laisves, pavyzdžiui, spaudos laisvę. Jeigu iš pradžių, Baracko Obamos administracijai pradėjus darbą, buvo siekiama „perkrauti“ santykius su Turkija, panašiai kaip bandėme „perkrauti“ santykius su Rusija, tai dabar visi supranta, kad Turkija nėra tokia konstruktyvi partnerė, kokia galėtų būti. Tikrai yra daugiau pesimizmo ir didelis susirūpinimas dėl Turkijos sąsajų su sunitų ekstremistų grupuotėmis, kurios kovoja Sirijoje. Bet tuo pat metu mes suprantame, kad reikia bendradarbiauti su tokia didele ir svarbia šalimi, esančia prie pat Sirijos“, - sako B. Katulis.
Nepaisant visų šių nesutarimų, Turkijos Indžirliko karinėje oro bazėje JAV yra dislokavusi apie 1500 karių bei įvairios karinės technikos, Indžirliko bazė nuo pat Šaltojo karo buvo naudojama JAV arba NATO operacijoms Irake, Sirijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Kosove, Afganistane.
Europai reikia Turkijos
Europos Sąjungos pastarojo meto susidomėjimas Turkija daugiausia susijęs su migrantų krize. Turkijoje pabėgėlių stovyklose gyvena apie 2,2 mln. pabėgėlių daugiausia iš Sirijos, tačiau dalis jų patraukia Europos link – nelegaliems žmonių gabentojams tai aukso laikai, o Turkija nepademonstravo didelio uolumo kontroliuodama jūros sienas.
Maža to, Turkija migrantų iš ne Europos šalių teisiškai nepripažįsta pabėgėliais, tik „svečiais“ ir Ženevos konvenciją taiko su išimtimis. Tai viena priežasčių, kodėl kai kurie pabėgėliai iš Sirijos patraukė į Europos Sąjungą, kur tikisi legalizuoti savo statusą, dirbti, naudotis sveikatos apsaugos sistema. Turkijoje net keliauti iš vieno miesto į kitą turint tik „svečio“ statusą tampa sunku.
Europos Sąjunga ir Turkija preliminariai susitarė:
- dėl finansinės 3 mlrd. eurų paramos migrantų iš Sirijos ir Irako poreikiams (iš pradžių siūlyta 1 mlrd. eurų);
- dėl Turkijos pakrančių saugumo sustiprinimo ir žmonių kontrabandos užkardymo;
- dėl bevizio režimas Turkijai su Europos Sąjunga, jei Turkija atitiks kriterijus;
- dėl narystės Europos Sąjungoje diskusijų atnaujinimo.
„Visiškai aišku, kad mums reikia Turkijos“, - neslėpdamas sakė Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude Junckeris.
Klausiamas, ar susidariusi situacija gali pastūmėti Turkiją prie bendradarbiavimo su Europos Sąjunga ir JAV, ypač kai Rusija nelabai paiso Ankaros interesų Sirijoje, B. Katulis laikėsi skeptiškos nuomonės.
„Prieš šešerius-septynerius metus turkai skundėsi procesų su Europos Sąjunga lėtumu ir susidarė įspūdis, kad jie nusprendė orientuotis labiau į Rytus bei puoselėti santykius su daugybe skirtingų šalių, įskaitant Iraną. Bet aš manau, kad pastaraisiais metais Turkijoje turėjo įvykti tam tikra sumaištis, nes žlugo jų politika „nulis problemų su visais kaimynais“. Manau, kad tai, kas vyksta Sirijoje ir visame regione, suteikė turkams progą apmąstyti apsisprendimą žvelgti labiau į islamo pasaulį. Bet tikrai nemanau, kad tai tiesiogiai pastūmės juos į Europos glėbį“, - sako analitikas.
Meilė ir neapykanta tarp Turkijos ir Rusijos
Rusijos įsitraukimas į Sirijos konfliktą Turkijos valdančiuosius turėjo stipriai sunervinti. Visų pirma, tai neatitinka Turkijos interesų, nes Ankara siekia Basharo al-Assado režimo nuvertimo, tuo tarpu Rusija jam suteikė antrąjį kvėpavimą.
Antra, Rusijos kariniai orlaiviai bent keletą kartų pažeidė Turkijos oro erdvę: ir nors Maskva teigė, kad taip nutiko dėl blogų oro sąlygų ir navigacijos trukdžių, neatrodo, kad Turkijos prezidentas būtų tuo patikėjęs. R.T. Erdoğanas pagrasino, kad Rusija rizikuoja prarasti gerą draugą ir užsiminė apie galimą NATO įsikišimą.
Esekso universiteto tarptautinių santykių ir lyginamųjų politikos studijų ekspertė Natasha Ezrow CNN rašė, kad R.T. Erdoğanas iš tiesų pasipiktino labiausiai tuo, kad rugsėjo 23 d. lankėsi Maskvoje ir nebuvo informuotas apie Rusijos planus Sirijoje. Savo antskrydžius Sirijoje Rusija pradėjo rugsėjo 30 d.
„Aš manau, kad Turkija yra labai susirūpinusi tuo, ką Rusija veikia Sirijoje“, - teigia B. Katulis, pridurdamas, kad Rusijos veiksmai iš esmės trukdo pasiekti Turkijos trokštamą tikslą – neskraidymo zonos sukūrimą ties šiaurine Sirijos siena – nors Vašingtonas iki šiol šiuo klausimu entuziazmo nerodė.
Rusijos ir Osmanų imperijos santykiai istorijos eigoje niekad nebuvo labai draugiški, tačiau po Šaltojo karo Maskva ir Ankara gana aktyviai bendradarbiavo vizų režimo palengvinimo srityje, prekybos apimtys tarp šalių pasiekė 32,7 mlrd. dolerių, Rusija yra trečia didžiausia Turkijos prekybos partnerė, Turkija apie 60 proc. gamtinių dujų perka iš Rusijos „Gazprom“.
Kaip savo straipsnyje forbes.com „Iš Rusijos su meile: Maskvos-Ankaros energetikos srities romanas“ rašo Agnia Grigas ir Nora Fisher Onar, „Maskva ir Ankara yra naujosios energetikos sektoriaus sugulovės“. Pirmas tiesioginis dujotakis „Blue Stream“ tarp šalių atvertas 2005 m., nuo tada Turkija vis labiau ir labiau pasitiki „Gazprom“ dujomis. 2010 m. Turkija ir Rusija sutarė dėl Rusijos kompanijų dalyvavimo branduolinės jėgainės statybose, šių metų gegužę abi šalys paskelbė, kad nuo 2016 m. gruodžio bus paleistas „Turkish Stream“ dujotakis, kuris pakeitė Europos Sąjungos užblokuotą „South Stream“ dujotakį.
