Šiuo metu bazinė pensija Lietuvoje vos 108 eurai. Žinoma, didžioji dalis senolių gauna didesnę sumą nei ši, tačiau toli gražu ne tokią, kad galėtų keliauti ar ilsėtis kurortuose. Dažnas lietuvis apskritai nė nesusimąsto, kokios jo pajamos bus sulaukus pensinio amžiaus. DELFI teiravosi žinomų Lietuvos žmonių, kaip jie ruošiasi šiam savo gyvenimo periodui.
A. Maldeikienė: Kuo čia dėti mes, vergai?
Ekonomistė Aušra Maldeikienė teigia, kad nors naudojasi privačių pensijos kaupimo fondų paslaugomis, kaupimu to nevadina, esą pajamos, kurias ji gauna, yra per menkos norint ką nors sutaupyti ir pasiruošti oriai senatvei.
„Dalį „Sodros“ įmokų nusiunčiu į privačius fondus. O šiaip tai kaupiu labai paprastu dalyku – nekaupiu. Mano pajamos nėra pakankamos, kad kaupčiau ir ką nors atidėčiau, todėl kad elementariai tam, kad aš galėčiau dirbti darbą, turiu pirkti labai daug knygų už savo pinigus, o algos labai mažos“, - teigia ekonomistė.
Anot jos, universiteto dėstytojams yra labai sunku ką nors kaupti ir kaip nors ruoštis senatvei, kai jie „nustumti į užribius“. Ji taip pat pabrėžia, kad toli gražu ne visada tarp žinomo ir turtingo žmogaus galima dėti lygybės ženklą.
„Mums šitoj šaly reikia pradėti šnekėti apie realius dalykus. Žinomumas nereiškia žmogaus turtingumo. Antras dalykas, tas sluoksnis, kurį aš atstovauju, aukštųjų mokyklų dėstytojai su mažesnėmis algomis negu mokyklose mokytojų, paprasčiausiai yra nustumti į užribius. Tai yra marginalinė grupė. Ji negali rimtai dirbti. Arba ji turi pradėti dalyvauti nepabaigiamuose projektuose, kur bus dideli pinigai iš Europos Sąjungos ir tada gal ir gali kaip nors taupyti, bet tada neturi laiko dėstyti, arba jie pasirenka dėstyti ir tada neturi kitų galimybių. Aš labai seniai esu pasirinkusi dėstyti. Gal toj pensijoj nereiks gyvent, gal mirsiu iki to laiko“, - sako A. Maldeikienė.
Paklausta, kaip, jos nuomone, reikėtų ruoštis pensiniam amžiui, kad senatvėje galėtum ne tik išsimaitinti, bet ir įgyvendinti planus, kuriems darbo metais vis neužteko laiko, A. Maldeikienė žodžių į vatą nevynioja – apie jokį orų gyvenimą negali būti kalbos.
„Manau, kad reikia baigti vieną kartą demagogiją, todėl kad prieš 10 metų aš pati labai daug aiškinau apie tai, o dabar aš jums galiu pasakyti: mūsų politinė sistema yra tokia, kad kiek tu bedirbsi, visada atsiras koks nors Sysas, kuris iš tavęs viską atims. Ir viskas. Todėl tiesiog reikia gyventi ir kažkaip bandyt išgyvent. Daugumai mūsų tai tiesiog yra išgyvenimo filosofija, nieko bendro su taupymais“, - piktinosi pašnekovė.
Po parlamentaro A. Syso siūlymo įvesti šalyje progresinius mokesčius, kuriam po pateikimo pritarė ir Seimo nariai, ekonomistė išrėžė, kad net „pati Monika Šalčiūtė protingesnė už Algirdą Sysą“, o ketvirtadienį dar ir pareiškė, kad šio įstatymo svarstymo dienomis eis badauti prie Seimo. A. Maldeikienę piktina ir tai, kad taupymo mechanizmai labiau pritaikyti turtingiems Lietuvos gyventojams nei tiems, kurie vos suduria galą su galu.
„Tie 10 – 15 procentų turtingųjų, be abejo, turi įvairius taupymo mechanizmus ir jiems sukurta labai daug privilegijų. Ir pamažinti mokesčiai, ir „Sodros“ dažnai jiems gerokai mažiau reikia mokesčių (mokėti – DELFI). Tai jų reikia ir klausti, kaip jie taupo. Kuo čia dėti mes, vergai? Vergai šiaip niekada netaupo. Jie tiesiog paprastai neturi. Jiems duoda duonai ir viskas. Kaip man tarkime – duonai duoda algos, bet taupymui tikrai ne“, - sakė ekonomistė.
A. Valinskas: nenoriu būti blogas pranašas
Prodiuseris ir TV laidų vedėjas Arūnas Valinskas, sulaukęs klausimo, kaip ruošiasi senatvei, gerokai nustemba. „Žinokit, ne tuo adresu, nes aš dar nesiruošiu,“ - juokiasi pašnekovas. Kaip pats sako, jau ir dabar dėl savo padarytų investicijų jaučiasi toks saugus, jog galėtų sau leisti net nebedirbti, todėl tiki, kad ir senatvėje problemų nebus.
„Atvirai šnekant, man net dar tokios minties nėra, nes tikiuosi, kad tai, kas yra investuota, ir taip man garantuoja pasiturintį gyvenimą net ir nedirbant. Žinot, mūsų specialybė tokia, kad labai keistai skamba ir atrodo ta pensija, nes tu gali nebūti kadre, bet tau niekas netrukdo dirbti prodiuseriu kuriant projektus, kurių yra daugybė. Tai pensijai aš nesiruošiu nors kartais labai norisi“, - sako A. Valinskas.
Paklaustas, ar nesinaudoja pensijos kaupimo fondais, pašnekovas staiga prisimena, kad juose kaupti lėšas pradėjo dar prieš 15-ka metų, tačiau esą ne todėl, kad ruošiasi senatvei, o todėl, kad reikėjo gyvybės draudimo. Toks variantas, anot A. Valinsko, pasirodė kur kas naudingesnis nei draudimą turėti atskirai.
„Šitas jau seniai padaryta, aš net pamiršęs. Šiaip ar taip reikia apsidrausti, o kadangi ten yra draudimas su kaupiamuoju fondu, tai pasirinkau būtent šį brangesnį, bet naudingesnį variantą. Tik todėl. Ne todėl, kad labai ruošiuosi pensijai, o todėl, kad turi gyvybės draudimas galioti“, - tikino A. Valinskas.
Patarimų, kaip geriausia kaupti senatvei, TV laidų vedėjas žarstyti nesiryžo ir neslepia, kad į pasiruošimą senatvei žiūri gana kritiškai, mat kaupsi ar nekaupsi, ekonominės krizės gali sugriauti visus planus ir tuomet vistiek liksi prie suskilusios geldos.
„Aš nenoriu būti blogas pranašas, bet geriausi patarimai nueina niekais per tokias situacijas, kurios ištinka ne tik mūsų valstybę, bet ir pasaulio ekonomiką. Mes jau turėjome dvi krizes – 1999 ir 2008 metų. Žinot, gali ruoštis kaip nori, bet tokiam dalykui ištikus nieko paguodžiančio iš tiesų nelaukia. Tai visiškai nereiškia, kad to nereikia daryti. Receptų aš nelabai turiu. Kaip reikia ruoštis? Iš anksto“, - šypsosi A. Valinskas.
E. Jakilaitis: aš dar labai jaunas
Žurnalistas Edmundas Jakilaitis taip pat savo pensijai kaupia privačiame fonde ir dar turi kaupiamąjį gyvybės draudimą, tačiau, kaip pats sako, nežino, kiek jau yra sutaupęs. Taip žurnalistas teigia taupantis nuo pat pradžių, kai atsirado galimybė kaupti privačiuose fonduose.
„Kaip aš kaupiu? Aš dalyvauju II pakopos pensijų fonduose. Esu vieno banko klientas ir naudojuosi to banko pensijų kaupimo sistema. Tiesą sakant, nežinau, kiek esu prikaupęs. Nesidomėjau. Reikia atsidaryti internetinę bankininkystę, ten rašo. Bet aš dabar mintinai bijočiau pasakyti. Tą darau nuo pat pradžių, kai tik buvo galimą tą daryti. Iš karto, nuo pirmos sekundės. Ir taip pat turiu kaupiamąjį gyvybės draudimą. Tiesą sakant, nežinau, kada jis baigiasi ir neatsimenu, kiek ten pinigų būsiu sukaupęs, bet į mėnesį moku po 100 litų (maždaug 30 eurų – DELFI)“, - pasakoja E. Jakilaitis.
Paklaustas, kodėl pasirinko būtent tokius būdus, žurnalistas teigia, kad taip yra patogu ir nereikalauja jokių papildomų pastangų. Vis dėlto E. Jakilaitis pabrėžia, kad tai nėra sąmoningas ruošimasis senatvei ir juokdamasis sako, kad dar jaučiasi labai jaunas, todėl apie pensijinį amžių galvoti nesinori.
„Todėl, kad jie yra nuo manęs nepriklausomi po to, kai tu jau apsisprendi. Tiesiog tau nurašo nuo sąskaitos ir tai yra labai patogu. O taip kad sąmoningai kažkur kažką kaupčiau senatvei, tai to nėra, nes aš dar labai jaunas, mano vaikui tik septyni mėnesiai (juokiasi). Aš dar galvoju apie jaunystę, o ne apie senatvę.“
Žurnalistas pripažįsta, kad apie gyvenimą pensijoje pagalvoti reikėtų visiems ir nemato preteksto, dėl kurio būtų galima nekaupti esą daug pastangų nereikia, o sutaupyti pinigai dar niekam nesutrukdė.
„Tu bet kuriuo atveju moki socialinio draudimo įmokas nuo savo pajamų, tai kodėl to nenukreipti į kitą fondą, ne tik į „Sodrą“. Valstybinė socialinio draudimo sistema vistiek kažkaip turi egzistuoti ir ateity, nes kito būdo nėra. Kam gi mes tada visą gyvenimą nuo savo darbo užmokesčio kaupiame socialiniam draudimui?“ - svarsto E. Jakilaitis.
M. Mikutavičius: esu nustebęs, kad aš vis dar gyvas
Tuo tarpu atlikėjas ir dainų kūrėjas Marijonas Mikutavičius savo senatvę įsivaizduoja romantiškai: „Aš būčiau laimingas, jei kažkuriuo etapu uždirbčiau pakankamai, kad nusipirkčiau kažkada namelį ant ežero kranto, gal net kur nors kitoje šalyje, kur šilta, turėčiau žirgą, šunį, moterį ir viskio butelį. Aš taip įsivaizduoju savo senatvę“, - sako merginų numylėtinis M. Mikutavičius.
Dainininkas atvirauja, kad apie senatvę jam kalbėti ypač sunku, nes iki šiol, kaip pats sako, galvojo, kad arba jos nesulauks, arba visada kaip Piteris Penas išliks jaunas ir pilnas jėgų.
„Matot, labai sunku suvokti, nes aš labai ilgą laiką įsivaizdavau, kad aš šiaip nemirtingas, ir kad niekada nepasensiu. Tai tu paprastai nesiruoši tam. Antras dalykas, aš nesu iš tų žmonių, kurie labai toli galvoja ir mąsto apie ateitį. Man atrodo, kad likimas pats dažniausiai viską sudėlioja. Trečia, tiesą sakant aš šiaip esu šiek tiek nustebęs, kad aš vis dar gyvas, nes visą laiką maniau, kad trisdešimt... na gal keturiasdešimt yra ta riba, po kurios tavęs jau nebus. Ironija, atsitiko taip, kad tu dar gyveni. Tai kartais nori nenori, turi kažkiek susimąstyti“, - sako M. Mikutavičius.
Nors mintys apie pensiją jau kartas nuo karto pasirodo horizonte, atlikėjas juokiasi, kad ir dabar dar netiki, jog pavyks sulaukti senatvės. O jei ir pavyks, tikina, kad sugebės savimi pasirūpinti pats. Paklaustas, ar kažkaip kaupia lėšas, kad užsitikrintų saugumą ir pajamas senatvėje, M. Mikutavičius patikina, kad banko darbuotojai įkalbėjo dalyvauti pensijų kaupimo programoje.
„Jo, kažkas yra. Man bankas priparino, kad ten kažką reikia daryti. Šiek tiek ten kapsi kas mėnesį, bet negalėčiau sakyti, kad taip (ruošiuosi senatvei – DELFI). Aš realiai įsivaizduoju taip: arba aš mirsiu anksčiau nei ateis pensija arba, jeigu ji ateis, tai aš nieko nesitikiu ir nelabai trokštu iš valstybės. Norėčiau turėti tiek, kad man nieko nereikės prašyti ir turėsiu sau. Specialiai nekaupiu, bet taip, tu kartais kažką perki, kažką įsigyji, kažkur gal investuoji, kažkur padedi tam tikras lėšas“, - teigia pašnekovas.
M. Mikutavičius pakankamai kritiškai nusiteikęs dėl požiūrio, kad senjorais pasirūpinti turi valstybė, mat skaudūs pavyzdžiai rodo kitokią praktiką, o savo ateitį statyti ant šios kortos būtų tas pats, kas pasitikėti pažadų netęsiančiu partneriu. M. Mikutavičius tikina, kad nesiruošia būti senjoru prie Seimo stovinčiu su plakatu ir bandančiu įrodyti, kad jo pensija per maža.
„Nu Viešpatie, mes matom aplinkinę situaciją. Aš tikrai nenoriu būti tas pensininkas, kuris eina ir piketuoja, kad jo maža pensija, nes kažkas jam neva turi sumokėti. Aš tikiu, kad jis gali įsivaizduoti, kad jam turi sumokėti, bet aš šiaip dažniausiai linkęs savimi pasirūpinti pats. Man kartais labai sunku suvokti, kada valstybė nori daug sprendimų priimti už žmogų. Neva paimsim, kad tau kažkada grąžintume. Kaip rodo pavyzdžiai, ne visada taip pavyksta. Tai kaip tu gali pasitikėti partneriu, kuris dažnai netesi savo pažadų.
Kartais dėl objektyvių priežasčių tu puikiai supranti, kas vyksta pasaulyje, taip kad geriau tu rūpiniesi pats ir labai norėtum, kad nieko nereikalauji iš kitų ir valstybė iš tavęs nereikalautų daugiau nei reikalauja dabar“, - juokiasi M. Mikutavičius.
R. Mackevičius: norėčiau laiveliu apkeliauti pasaulį
„Žinot, tai labai individualus dalykas, bet aš manau ir tikiuosi, kad galėsiu sau leisti nusipirkti laivelį ir juo apkeliauti pasaulį. Tikiuosi, tai užtruks dešimt metų. Tokią senatvę aš įsivaizduoju“, - paklaustas, kaip įsivaizduoja savo senatvę, sako „Radistas“ Rolandas Mackevičius.
Tačiau, ar šią svajonę pavyks įgyvendinti kol kas lieka neaišku. Radijo chuliganu tituluojamas laidų vedėjas pripažįsta, kad nei galvoti apie pensiją, nei skirti tam lėšų šiuo metu neturi laiko ir galimybių.
„Geras klausimas. Labai sunku atsakyti, kai ta senatvė atrodo dar taip tolokai. Atvirai pasakysiu, nekaupiu niekur“, - sako R. Mackevičius.
Tačiau, ar turint tokią ambicingą svajonę nepasidaro baisu, kad senatvėje gaunamų lėšų nepakaks jos įgyvendinimui?
„Aš įsivaizduoju ir esu girdėjęs, kad nėra ten baisūs pinigai. Mano močiutė irgi gauna pensiją ir tikrai nėra ta pensija, iš kurios galėtų sau leisti suvalgyti ar atsigerti kažką skanesnio. Tai kaip ir turėtų iš esmės gąsdinti, ar ne? Skatinti susikaupti ir kaupti lėšas kažkaip į ateitį. Bet aš galiu pasakyti, kad kol kas dabar dar yra neišnykęs tas jaunatviškas maksimalizmas, norisi dabar dar dirbti ir pinigus kažkur padėti arba išleisti, o ne tik tai kaupti“, - sako R. Mackevičius.
Vis dėlto radijo laidų vedėjas pripažįsta, kad suvokia faktą, jog senatvė, liga ar kitos aplinkybės gali užpulti tiesiog iš nugaros, netikėtai, todėl „minčių, kaip kaupti“ kartais kyla.
„Tai būtinai reikia daryti, nes liūdnas faktas – močiučių šnekėjimas yra ne šiaip sau atsiradęs. Iš tikrųjų valstybė nepasirūpina savo senjorais, tai aš manau, kad kažkaip reikės galvoti. Dabar galvoti sunku, kai išlaidos paskirstytos. Yra atsiradęs vaikas, tu juo rūpiniesi, o ne savim. Manau, kad kai vaikas bus šiek tiek paaugintas, išleistas į mokyklą, viskas stabilizuosis, tada jau bus galima galvoti apie save. Dabar kol kas galvoje – mama, močiutė, vaikai, žmona“, - šypsosi R. Mackevičius.
