Iškastus kūnus parduodavo medicinos įstaigoms, kurios juos naudodavo savo anatominių paskaitų metu – disekcijai. Tie, kurie užsiiminėdavo lavonų vagystėmis, buvo vadinami rezurekcionistais (angl. resurrectionists, resurrection-men). Tai ironiškas pavadinimas, nes terminu rezurekcija įvairiose religijose vadinamas prisikėlimas iš mirusiųjų, kai siela sugrįžta į buvusį kūną ar miręs žmogus sugrįžta į gyvenimą, o medicinoje – atgimimas po klinikinės mirties.
Lavonų trūkumas. Dokumentas dėl kapų apiplėšimo medicininiais tikslais yra aptiktas jau 1319 metais. Nors rimtų įrodymų nėra, įtariama, kad XV a. pats Leonardas da Vinči galėjo slapta išpjaustinėti apie 30 lavonų.
1678 metais po įvykdytų mirties bausmių nuolat dingdavo čigonų kūnai – dėl šių dingimų buvo įtarinėjami anatomai. Edinburgo chirurgijos koledžo sutartyse, išduotose 1721 m., nurodoma neįtraukti studentų į ekshumaciją (lavonų iškasimą – aut. past.) – tai reiškia, kad tokia praktika jau egzistavo. Mokiniai lydėdavo profesionalius lavonų vagis kaip stebėtojai. Spėjama, kad už studijas su žmogaus kūnu buvo imamas mokestis ir mokytojai galimai buvo tokių sandorių bendrininkai.
Kad tais laikais labai trūko kūnų anatomijos studijoms įrodo ir tai, jog iki 1720 m. lavonų vagystės iš Londono kapinių buvo tapusios kasdienybe. Iki Anatomijos akto priėmimo 1832 m., Didžiojoje Britanijoje nereikėjo leidimų, nusprendus atidaryti anatomijos mokyklą, ir nebuvo jokių įstatymų, leidusių medicinos studentams tiekti lavonus anatomijos studijoms. Vienintelė išimtis buvo mirties bausme nuteistų nusikaltėlių kūnai, tačiau po „kruvinojo kodekso“ (angl. Bloody Code) panaikinimo XIX a. pab., mirčiai pasmerktų kalinių skaičius smarkiai sumažėjo. Nuo 1815 m. medicinos mokymo įstaigų skaičius smarkiai išaugo, kartu išaugo ir lavonų vagysčių mastai.
Kruvinasis kodeksas. Kodeksas imtas taip vadinti dėl didelio skaičiaus nusikaltimų, už kuriuos buvo taikoma mirties bausmė: 1688 m. kodekse jų buvo 50, o 1776 m. skaičius išaugo keturis kartus ir amžiaus pabaigoje siekė net 220 bausmių. Dauguma bausmių buvo skirtos nuosavybės apsaugai, siekiant įbauginti potencialius nusikaltėlius. Stambi turto vagystė galėjo būti vienas iš nusikaltimų, lėmęs mirties bausmę. O „stambi“ vagystė reiškė turto, kurio vertė didesnė nei 12 pensų, vagystę. XVII a. teisėjai tyčia sumažindavo pavogto turto vertę, kad būtų išvengta privalomos mirties bausmės. Vėliau buvo įvesti pataisymai, nurodantys, kad mirties nuosprendis būdavo skiriamas tik teisėjo sprendimu, o mirties bausmė buvo taikoma tik apkaltintiems valstybės išdavyste arba už žmogžudystę.
XIX a. vid. nusikaltimų skaičius, už kuriuos grėsė mirties bausmė, nuolat mažėjo ir 1861 m. jų liko tik penki: žmogžudystė, piratavimas, karinės jūrų bazės padegimas, špionažas, valstybės išdavystė.
Lavonų vagystės – rizikingas, bet pelningas verslas. 1752 metų aktu anatomų agentai buvo pripažinti už įstatymo ribų ir jiems grėsė mirties bausmė. Be abejo, rezurekcionistai taip pat rizikuodavo gauti į kailį ir nuo giminaičių, ir nuo savo konkurentų. Riaušės egzekucijos vietose, kur jie galėdavo teisėtai susirinkti lavonus, buvo įprastas reikalas. Lavonų vagys ryždavosi rizikuoti, nes tai buvo pelningas verslas, leisdavęs lengvai išlaikyti namus ir šeimą.
Švieži lavonai buvo paversti preke. Kūnais ir kūnų dalimis buvo prekiaujama kaip bet kuria kita preke: supakuoti į atitinkamus konteinerius, sūdyti ir konservuoti lavonai buvo laikomi rūsiuose ar krantinėse, transportuojami vežimėliuose, vagonuose ar laivuose. Gyvavo arši konkurencija, tačiau teigiama, kad anatomijos mokyklos mokėdavo operatyviau, nei pavieniai gydytojai, menininkai ar kiti asmenys, turintys reikalų su žmogaus anatomija.
Kaip vykdydavo vagystes. Dažniausiai veikdavo mažomis gaujomis, naktį, pasišviesdami blausiai degančiais raginiais žibintais, o kartais naudodavo tylesnius – medinius kastuvus, kad nuslėptų savo veiklą, ir galiausiai duobę pridengdavo audiniu. Atvėrę karstą, lavoną nurengdavo, surišdavo, dėdavo į maišą ir iškeldavo iš duobės. Visas procesas tetrukdavo 30 minučių. Pavogti vargšo lavoną būdavo kur kas paprasčiau, nes jų kūnai buvo laidojami masinėse kapavietėse, paliekami atvirai ir užkasami tik po kokios savaitės.
Lavonų kainos. Vėlyvajame XVII a. anatomai kapų plėšti siųsdavo tik kūnų vagis – rezurekcionistus. 1795 m. Lambeth’e veikė penkiolikos stiprių vyrų gauja, tiekusi kūnus aštuoniems geros reputacijos chirurgams. Vienoje ataskaitų nurodoma kaina: dvi ginėjos ir mirusiojo (-ios) karūna už kūną, šeši šilingai už pirmą koją ir devyni pensai už kiekvieną colį. Aišku, šios kainos nebuvo fiksuotos ir juodojoje rinkoje nuolat svyruodavo. Parodymus davęs chirurgas Astley Cooper’is teigė, kad už kūną sumokėjo 8 ginėjas. Kiti tikino, kad jie mokėjo iki 20 ginėjų už lavoną. Palyginti su penkiais šilingais, kuriuos per savaitę uždirbdavo East End’o šilko audėja, arba viena ginėja, kurią tarnas gaudavo turtinguose namuose, tai buvo didelės pinigų sumos: kūnų vagystės buvo labai pelningas verslas.
Karališkojo koledžo Edinburge chirurgai skundėsi, kad rezurekcionistai spekuliuoja, ypač tada, kai vietinių lavonų trūkumas privertė gerokai šoktelėti kainas. Vienas chirurgas skundėsi, kad kūnų vagys specialiai manipuliuoja rinka savo naudai. Kainos taip pat svyravo priklausomai nuo to, koks lavonas buvo parduodamas.
Vyrai buvo labiau vertinami nei moterys, o jei lavonas didesnis – buvo galimybė pasidalyti raumenis tyrimo metu. Keistuoliai buvo ypatingai pageidaujami. Pavyzdžiui, už Charles Byrne kūną, vadinamą „airių milžinu“ (angl. „the Irish Giant“ – aut. past.) buvo sumokėta apie 500 £. Byrne skeletas ir šiandien eksponuojamas Karališkajame chirurgijos koledže.
Vaikų kūnais taip pat buvo prekiaujama: ir didesniais, ir mažyliais, ir kūdikiais. Kūnų dalys, galvos su ilgais plaukais ar geros kokybės dantys taip pat buvo vertinami, nes buvo naudojami gyviesiems.
Giminaičiai saugodavo mirusiųjų kapus. Nors lavonų vagystės ir buvo oficialiai pripažintos nusikaltimu, už kurį grėsė baudos ir kalėjimas, bausmės negelbėjo. 1820 m. lavonų vagystės buvo taip paplitusios, kad tiek giminės, tiek mirusiojo draugai būdavo priversti kurį laiką budėti prie mirusiojo kapo, kad apsaugotų mirusiojo kūną.
Buvo naudojami geležiniai karstai arba ant kapo dedamos specialios geležinės konstrukcijos, kad vagys negalėtų jo atkasti. Tokios konstrukcijos buvo vadinamos „mortsafes“. Dar ir šiais laikais senose kapinėse galima jų pamatyti. Kartais turtingesni giminaičiai ant kapo dėdavo sunkias akmens plokštes. Dar viena apsaugos priemonė buvo naktiniai sargai, o kai kur kapinėse buvo statomi ir stebėjimo namai (angl. watch-houses, mort-houses).
Verslas be nusikaltimo įrodymų. Kasmet būdavo pavagiama keli tūkstančiai kūnų. Į pavogtus lavonus nebuvo žiūrima kaip į turto vagystę ir kūnų vagystė buvo pusiau legali. Tai buvo laikoma labiau kapo išniekinimu, nei nusikaltimu. Jei retais atvejais rezurekcionistus pagaudavo, jie galėjo būti išplakti visuomenės, bet valdžios institucijų jie buvo arba traktuojami kaip vieša paslaptis, arba ignoruojami.
Kadangi skrodimų dėka būdavo sunaikinami visi įrodymai, tai baudžiamasis persekiojimas buvo tiesiog neįmanomas. Vagišius būtų buvę galima pagauti tik per informatorius, tačiau visi – duobkasiai ir vietos pareigūnai – gaudavo įplaukų iš tokių pjaustymų. Parlamentas nepaskelbė lavonų vagysčių nelegaliomis, tačiau davė leidimą anatomams patiems pasiimti nepalaidotus mirusiųjų kūnus ir taip efektyviai nutraukė rezurekcionistų darbą. Nors vis dar būdavo gaunama pranešimų apie lavonų vagystes, pamažu prekyba lavonais išnyko.
