Nuoširdžiai nesuprantu, kokia prasmė dviem žmonėms susieti savo gyvenimus ir laikyti vienas į kitą įsikibus. Draugė man sako: „įsimylėsi, suprasi“. Esu įsimylėjusi ne vieną kartą, tačiau su žmogumi būnu tik iki to laiko, kol yra komfortiška. Kai prasideda konfliktai, nesutarimai (dažniausiai po 2-3 metų bendravimo) priimu sprendimą skirtis ir išsiskiriu. Vertinu ramybę, vidinę harmoniją, tad išsiskirimas su žmogumi man yra mažesnis stresas nei aiškinimaisi, barniai ir nesusikalbėjimai.
Beje, tai susiję ne tik su vyrais, bet su draugais, pažįstamais. Į savo gyvenimą žmones įsileidžiu gan lengvai, bet lengvai juos ir paleidžiu. Neturiu problemų su kažkuo susipažinti ar susidraugauti. Lygiai taip pat neturiu problemų su žmonėmis išsiskirti ir nebendrauti.
Nesuprantu to įsikabinimo į kitą žmogų: „draugai nuo vaikystės“, „santuoka iki gyvenimo pabaigos“. Žmonės keičiasi: keičiasi jų norai, poreikiai, interesai. O čia įsikimba ir kaip kokią vertybę trimituoja apie ilgalaikius santykius.
Esu išsiskyrusi du metus. Kadangi santykiai buvo gan „banguoti“, ilgainiui jie atsibodo ir nutariau išsiskirti. Dėl šio sprendimo nesigalėjau nė vienos dienos. Šiuo metu jaučiuosi puikiai: aš su malonumu grįžtu namo, keliauju, bendrauju. Tačiau aplinkiniams vis dar kelia nuostabą mano nenoras ieškotis antros pusės ir laikytis ko nors įsikibus. Tad kyla klausimas: o kam man ta antra pusė?
Dėl sekso, bendravimo, bendros senatvės, vaikų? Tačiau šie argumentai man nėra pakankamai svarūs. Morčiaus nejaučiu, bendravimo poreikį patenkinu su draugais ir pažįstamais. Senatvė toli. O vieną vaiką jau turiu ir man užtenka. Tad klausimas: ar išties kažką prarandu, ko pati nesuvokiu? Kodėl žmogus ieško žmogaus?
