Šis muzikas koncertuoja pasaulio salėse ir kaip solistas, ir su aukščiausio lygio orkestrais, tokiais kaip Hallé, BBC Symphony, Deutsches Symphonie-Orchester Berlin, Warsaw Philharmonic, Czech Philharmonic, National Orchestra of Belgium, Orchestra of the 18th Century, NHK Symphony of Japan, San Francisco Symphony ir St. Paul Chamber Orchestra, diriguojamais Charles Groves, Andrew Davis, Hans Vonk, Jiří Bělohlávek, Jahja Ling, Jacek Kaspszyk, Stanisław Skrowaczewski, Antoni Wit, Jerzy Maksymiuk.
Prieš pirmąją viešnagę Lietuvoje paprašėme K. Kenner atsakyti į keletą klausimų apie pasaulio klasikinės muzikos užkulisius.
- Ką tik paskelbti 17-ojo tarptautinio Frederiko Šopeno pianistų konkurso laureatai. Kokie įspūdžiai apie šių metų konkursą, kaip jį vertinate? Kokias emocijas Jums sukelia prisimenant savo paties dalyvavimą ir laimėjimus minėtame konkurse?
- Šių metų konkursas, mano nuomone, atskleidė keletą ypatingai talentingų jaunųjų pianistų. Ypač didžiuojuosi Seong-jin Cho, kuris laimėjo konkurse pirmąją premiją. Man teko garbė intensyviai visą vasarą jį ruošti konkursui, todėl su džiugesiu stebėjau jo pažangą, kuri atsiskleidė konkurse ir buvo įvertinta. Kate Liu taip pat ypatinga menininkė, turinti išskirtinį garsą.
Tikiuosi, kad visi trys laimėtojai džiaugsis išskirtinėmis karjeromis. Be abejonės, kas penkerius metus vykstantis konkursas manyje sukelia įvairių emocijų – pakylėjimo ir tuo pačiu nusivylimo. Klausydamas konkurso atlikėjų patiriu didžiulį stresą, nes aš puikiai žinau, kokią begalinę įtampą patiria jaunieji pianistai, kai jų karjera ar ateitis priklauso nuo 15-55 minutes trunkančių pasirodymų.
- Jūs esate įvairių prestižinių tarptautinių pianistų konkursų laureatas (pvz. P. Čaikovskio, F. Šopeno, G. Bachauer ir kt.). Kaip svarbu pianistui dalyvauti konkursuose, ar tai turi įtakos jo būsimai karjerai? Kaip šiuos konkursus vertinate žvelgiant į savo nueitą karjeros kelią?
- Mano karjera visiškai priklausė nuo prizų laimėtų P. Čaikovskio ir F. Šopeno konkursuose. Tačiau, kaip bebūtų ironiška, meninis impulsas mane nukreipė labai toli nuo tų savybių, kurios labiausiai vertinamos konkursuose – nuoseklumas, techninis tikslumas ir charizma. Laimėjimas svarbiame konkurse suteikia galimybę būti išgirstam. Tačiau tai neugdo tų meninių savybių, kurios man yra neįkainojamos. Aš dažnai įsivaizduoju patį Frederiką Šopeną dalyvaujantį Varšuvos konkurse.
Neabejoju, kad jis iškristų jau pačioje pradžioje.
- Lietuvoje yra trys nacionalinės menų mokyklos, keletas aukštųjų su menais susijusių mokyklų, taip pat galime didžiuotis puikiu pedagoginiu pagrindu muzikiniame ugdyme. Valstybė vis dar skiria didelį dėmesį ir deda daug pastangų sudarydama sąlygas nuo mažų dienų mokytis klasikinio meno nemokamai. Jūsų nuomone, ar valstybei tikslinga skirti tokias dideles lėšas klasikinės muzikos ar kitų menų mokymui? Kokią matote klasikinės muzikos ateitį šiame moderniame ir greitai virtualėjančiame pasaulyje? Ar Jūs vis dar tikite klasikinės muzikos misija?
- Kadangi esu kelerius metus gyvenęs Lenkijoje, tai esu susipažinęs su valstybinių muzikos mokyklų sistema. Taip pat žinau, kad kai aš augau, tokių mokyklų JAV nebuvo. Jei ne mano tėvų man skirta milžiniška finansinė parama, nėra jokių abejonių, kad aš nebūčiau tapęs pianistu. Jei muzikinis lavinimas išskirtinai paliekamas privačiam sektoriui, kuris dirba „dėl pelno“, vadinasi bus apribojama galimybės atrasti didelius talentus, o muzikos galės mokytis tik tie laimingieji išrinktieji, kurie turi lėšų sumokėti geriems mokytojams.
Be to, aš manau, kad nemokamas klasikinis muzikinis lavinimas pagerina bendrą visos kultūros sveikatą. Klasikinė muzika yra ta sritis, kuri gali klestėti tik išsilavinusių klausytojų aplinkoje. Lenkija, sudariusi nemokamo ankstyvojo muzikinio ugdymo galimybes, dabar tikrai turi naudos sulaukdama pilnų salių klasikinės muzikos koncertuose. Galima būtų ginčytis, kad toms mokykloms trūksta kai kurioms privačioms mokykloms būdingų inovacijų ir efektyvumo, bet tai, kaip jos padeda kultūrinius pamatus, yra neįkainojamas dalykas.
- Kaip paskatintumėte ar ką patartumėte jauniesiems talentams, jauniesiems pianistams? Koks yra pagrindinis ar svarbiausias dalykas, ties kuriuo privalu koncentruotis, pasirinkus profesionalaus pianisto kelią?
- Kaip trijų dukterų, kurios visos mokėsi groti muzikiniais instrumentais, tėvui man nesvetimi keblūs iššūkiai orientuojant jaunus kylančius muzikantus. Šiandieninio klasikinio muzikanto gyvenimui rimtą grėsmę kelia nemokšiškumo ir materializmo kultūra, kuri neperstojamai griauna klasikinės muzikos vertę ir svarbą. Man sunku prisiimti atsakomybę rekomenduojant jauniems muzikantams eiti klasikines muzikos keliu, kai žinau su kokiomis problemomis jiems tikriausiai teks susidurti.
Šiuo atveju mano patarimas yra toks: jei muzika yra jūsų aistra ir be jos negalite įsivaizduoti savo gyvenimo, jei tai jums kaip oras, tuomet jūs PRIVALOTE eiti tuo keliu, nepaisant visų aukų, kitaip nesijausite laimingi. Nereikia savęs vertinti taip, kaip tai daro žiuri, niekada nereikia savęs lyginti su kitais. Tikras menininkas sukuria tai, ko negalima nei įvertinti skaičiais, nei palyginti. Ir niekada nepamirškite, kad tai, ką jūs duodate visuomenei turi neįkainojamą naudą, netgi jei ta nauda ir nėra aiškiai išreikšta ar matoma. Aš tikiu, kad menininkai šiandien suteikia visuomenei neįkainojamą paslaugą, palaikydami mūsų kultūros gyvastį. Ir tai jau savaime yra atlygis.
- Netikėtas persikėlimas į Lenkiją, atsisakymas prestižinių akademinių pozicijų, atrodo pakankamai romantiškai. Ar ne tiesa?
- Vienas iš didžiausių privalumų būnant atlikėju yra galimybė aplankyti įvairias šalis ar net gyventi jose. Nors aš gimiau Kalifornijoje, 26-erius metus gyvenau Europoje (Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje). Mes negalime pasirinkti, kur mums gimti. Bet, jei mums pasiseka, mes galime susirasti sau dvasinius namus, o jie, mano supratimu, yra ten, kur gimsta širdis. Tokia vieta man buvo Lenkija, kai aš, vos sulaukęs 17-os, studijavau fortepijono specialybę Krokuvoje – streikų, protestų ir maisto trūkumo protrūkio devintame dešimtmetyje metu. Manau, kad tautos charakteris geriausiai atsiskleidžia kančių metu ir aš įsimylėjau Lenkiją, jos žmones ir jų kultūrą. Išvykau iš Jungtinės Karalystės po labai sunkių metų mano asmeniniame gyvenime. Reikėjo atsigauti. Pertrauka mano, kaip mokytojo, karjeroje irgi buvo į naudą. Prieš 3 mėnesius aš ir vėl sutikau užimti mokytojo poziciją, šį kartą Majamyje. Nemažas pokytis palyginus su Krokuva tiek kultūriniu, tiek ir klimato atžvilgiu. Šis nuotykis man teikia didžiulį malonumą.
Festivalio publikai atlikėjas pateiks aukščiausio meistriškumo reikalaujančią romantinę programą: F. Šuberto – muzikiniai momentai, Wanderer fantazija ir F. Šopeno – mazurkos, sonata h-moll op. 58.
III-ojo tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio uždarymo koncertas su Kevin Kenner spalio 29 d. Valdovų rūmuose, pradžia 19 val.
