Tikriausiai derėtų pradėti pasakojimą nuo banaliosios dalies – kaip mes susipažinome. Tačiau tai nėra romantiška ar šiaip kažkuo ypatinga istorija – susitikome vienoje kosmetikos parduotuvėje, kai rinkausi naujus šešėlius, o jis pirko pėdkelnes savo dukterėčiai. Kaip tada juokavo (o jau tada man turėjo būti ženklas), kad perka pėdkelnes su tikslu apiplėšti banką. Aš visada buvau rimtuolė, gerai mokiausi tiek mokykloje, tiek universitete, o štai jis – toks plevėsa juokdarys. Ir išties, ypač dabar, nesuvokiu, kuo jis patraukė mano dėmesį, nors mūsų santykiai, bent pačioje draugystės pradžioje, buvo tikrai gražūs. Ir, rodos, buvau jau linkusi susitaikyti su tuo, kad jis nėra toks pats rimtas, kaip aš. Net pradėjau galvoti, kad vis dėlto, priešingybės traukia.
Įsimylėjome vienas kitą taip stipriai, kad kartais atrodydavo, kad net fiziškai skauda, kai nesame kartu. Išbuvus romantiškai dvejus metus, vieną dieną jis pasiūlė persikraustyti man pas jį gyventi. Kadangi karštai mylėjau, žinoma, sutikau. Vyras idealus – taip, ko gero, pasakytų beveik kiekviena moteris… Tiek tvarkos, tiek gaminimo atžvilgiais nebuvo kuo skųstis, tačiau laikui bėgant mano išrinktasis pradėjo atsiskleisti ne iš gerosios pusės. Galbūt ir dariau blogai, kad kartas nuo karto patikrindavau, ką veikia būdamas prie savo kompiuterio, tačiau tai mane šokiruodavo ir mano vidinis balsas vis kuždėdavo bėgti kuo greičiau nuo šių santykių, kol visiškai neprarasdavau savęs.
Atsidariusi vyro naudojamos naršyklės istoriją radau šokiruojančius vaizdus – rasistinius pokštus, gyvūnus, kurie nufotografuoti tarp išmatų ir šalia nuotraukos visokius jau žiaurius pokštus. Labiausiai šokiravo, kai pamačiau, kad mano vyras „palaikinęs“ straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad vienas menininkas iš savo mirusio katino pasigamino iškamšą ir ją skraidina radiobangų valdomais propeleriais. Sakysite, o kas čia tokio? Nusiraminkite, tai tik pradžia…
Vyro humoro jausmas neapsiribojo slapta skaitomais „juokingais“ straipsniais. Mūsų pirmasis rimtas konfliktas buvo taip pat dėl jo nesveiko humoro jausmo kaltės. Puikiai prisimenu, kad tądien dar parašiau vyrui trumpąją žinutę, kad užtruksiu darbe ir grįšiu pora valandų vėliau. Vyras į tai sureagavo ramiai, vienas kitam palinkėjome gero vakaro ir toliau prisėdau prie savo darbų. Visas šou prasidėjo, kai aš grįžinėdama namo, jam bandžiau prisiskambinti ir nesulaukiau jokio atsakymo. Pradėjau nerimauti, todėl net neužsukusi į parduotuvę, pajudėjau namų link. Įėjusi į laiptinę, jau tada, pradėjau jausti blogą nuojautą. Ir štai, užteko paskambinti į duris, kad visas prieš tai buvęs geras požiūris į mano išrinktąjį staiga pasikeistų… Atidaręs duris jis stovėjo apsijuosęs galvą su frotiniu rankšluosčiu ir laikydamas medinį kočėlą rėkė: „Jukš, boba, man daugiavyrių namuose nereikia|. Šie žodžiai iki šiol mane skaudina, vos prisimenu… Žinoma, girdėjo visi kaimynai tą absurdo teatrą ir vyras įleido mane tik tada, kai pradėjau stipriai verkti. Dėl to jis manęs ilgai atsiprašinėjo ir aš, viską apsvarsčiusi, nusprendžiau, kad dėl to skirtis nebūtų verta.
Bet aš klydau… Jo, išdrįsiu pavadinti, iškrypimas progresavo. Nebuvo praėję daug laiko, kai aš pasijutau nėščia. Į šią naujieną jis reagavo ganėtinai ramiai, kol nepasakiau, kad tai reikia pranešti ir mano tėvams. Vyras mano motinai niekada nepatiko ir jis tai žinojo. Mano motina jį laikė nevyrišku, visada pabrėždavo, kad dėl to niekada nebūsiu laiminga. Ir dėl šios priežasties mano vyras vėl nusprendė „pajuokauti“.
Pas tėvus, kaip visada, nuvažiavome su dovanomis. Buvau iškepusi tortą, vyras nupirko gražią puokštę gėlių ir porą butelių alaus tėvui. Įėjus pro duris, tėvai mus pasveikino šiltai ir įteikus dovaną vyras mirktelėdamas akį pridūrė, kad svarbiausia dovana bus po vakarienės. Kol kalbėjome, ta „dovana“ ir spėjo pasimiršti. Jūs net neįsivaizduojate, kaip mano rankos drebėjo, kai pagaliau išdrįsau pasakyti, dėl kokios priežasties atvažiavome... Tėvas į mano nėštumą reagavo ramiai, o štai mama užsiliepsnojo. Pradėjo klausinėti, kaip mes išgyvensime, iš ko išlaikysime vaiką, ką jis valgys. Žinoma, įžeidinėjo ir mano vyrą – koks jis bus tėvas, jei yra toks vėjo pamušalas. O tada vyras ir išsitraukė savo „kozirį“… Liepęs palaukti, greitai nubėgo į prieškambarį ir grįžo nešinas išsiuvinėtomis servetėlėmis bei megztais vaikiškais batukais. Pasakė, kad tai yra toji dovana ir kad tai – įrodymas, kad jis vyras, kuris gali išlaikyti šeimą su savo kruopščiai atliktais dirbiniais. Aš puolusi į ašaras išbėgau iš svetainės, mama – iš paskos manęs raminti. Galiausiai atėjo ir vyras su „nuostabiu“ pasiteisinimu – aš juk juokavau… Ir tai dar ne viskas.
Gimus vaikui, buvo laikotarpis, kai vyras surimtėjo. Nebekrėsdavo „pokštų“ ir aš vėl tapau mazgote, prisirišusia prie jo, nes buvau pradėjusi tikėti, kad jis surimtėjo. Vyras toliau dirbo reklamos agentūroje, o aš namuose prižiūrėdavau mūsų sūnų. Ši šeimyninė idilė mane tikrai džiugino, kol po poros metų ir vėl yla išlindo iš maišo. Kartą vyras, grįžęs namo iš darbo paklausė, ar dar turiu pieno vaikui maitinti. Pasakiau, kad taip, tačiau vaikui jo nebeduodu, nes sūnus jau eina į darželį. Vyras pasipiktino – kaip aš galiu būti tokia nerūpestinga motina ir kodėl sūnui neduodu pačio natūraliausio dalyko, kurį duoda gamta. Paskelbė net ultimatumą – kad jei ir toliau nemaitinsiu sūnaus savo pienu, tai ir mūsų santuoką galiu palaidoti. Kaip ir minėjau, buvau patapusi mazgote, bijojau vyrą prarasti, todėl nieko jam nesakiusi, reguliariai, kiekvieną dieną per pietus darželyje ateidavau pamaitinti vaiko. Darželio auklėtojos žiūrėjo į mane atlaidžiai, turbūt manė, kad esu tikrai labai rūpestinga mama. Tačiau ir vėl paaiškėjo, kad aš bloga žmona. Vieną dieną turėjau svarbių reikalų, dėl kurių turėjau išvykti iki vakaro iš miesto, todėl paprašiau vyro, kad jis pasiimtų sūnų iš darželio. Grįžusi ir vėl gavau kaltinimų laviną… Kodėl traumuoju mūsų dvimetį sūnų maitindama savo pienu? Tai buvo tarsi antausis šlapiu rankšluosčiu per veidą… Ir vėl vyro pasiteisinimas – „aš juk juokavau“.
Santykiai tapo tokie įtempti, kad atrodė, kad net dusino. Dažnai tiek jis, tiek aš kalbėdavome apie skyrybas. Jis – dėl mano perdėto rimtumo, aš – dėl jo nesveiko humoro jausmo. Paskutinis lašas kantrybės taurėje persipildė maždaug po poros mėnesių, kai vyko mano vyro gimtadienis. Į mūsų namus atvyko keli draugai ir, žinoma, nebuvo apsieita be alkoholio. Neapsikentusi aš nuėjau miegoti, nes visada nemėgau visokių išgėrimų. Praėjo gal trys valandos, kai atsidarius mūsų kambario durims, ne visai tyliai įsliūkino mano vyro geriausias draugas ir atsigulęs šalia manęs, mane apsikabinęs kartojo: „O, kad tu, cukraus gabalėli, būtum šiąnakt mano“. Paklausiau, ką jis čia daro. O draugas tik dar stipriau apkabino ir aplaižė mano petį. Pradėjau verkti ir staiga įėjęs į kambarį mano vyras diktatorišku balsu pasakė, kad jis labai svetingas ir vaišina visais pyragėliais, kurie yra mano namie. Ir tada aš pradėjau krautis daiktus, ryte išvažiavau su sūnumi laikinai gyventi pas savo mamą, o mano vyras ir vėl sugebėjo tik pasakyti, kad tik pajuokavo, tačiau man neberūpėjo jokie pasiteisinimai.
Kadangi neturėjome bendro turto, o vaiką vyras leido auginti man su sąlyga, kad galės jį aplankyti, greitai išsiskyrėme. Iš tiesų nežinau, ką mano skaudi istorija gali pamokyti, tačiau tikiuosi, kad ją perskaitys ir jaunos merginos… Patikėkite, jei jau santykių pradžioje įžvelgiate kažką panašaus, ką patyriau aš, vadinasi, ir ateityje nieko gero nebus. Ir aplinkiniams teks sakyti, kad „charakteriai nesutapo“… Saugokite save. Ačiū, kas perskaitėte.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo nuomone ar patirtimi. Gal esate patyrę ką nors panašaus? Norite pasidalinti sava santykiu patirtimi ir įspėti kitus? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santuoka“, savo nuomone ar rašiniu taip pat galite pasidalinti žemiau!