Puikiai suprantu, kad rėkiančių, kokia bloga teta ta ministrė Audronė Pitrėnienė – apstu, tačiau mano tikslas kitas: išsakyti nuomonę apie privalomąjį valstybinį matematikos egzaminą bei papasakoti, kaip laikosi laboratorinės žiurkės, dar kitaip vadinamos dabartiniais Lietuvos abiturientais.
Įsivaizduokite: drambliui, beždžionei ir žuvytei duodama ta pati užduotis – įkopti į medį. Skamba absurdiškai, taip? Iš tikrųjų absurdiška – būtent taip šiandien atrodo Lietuvos švietimo sistema.
Visi suprantame, kad beždžionė šią užduotį įgyvendins lengvai, tačiau pagalvokite apie dramblį ar žuvytę. Ar juos išmokysime įlipti į medį? Tai daryti bandoma, tačiau nesėkmingai, jeigu gyvūnus prilyginsime šiemetiniams abiturientams, o užduotį įlipti į medį – privalomuoju matematikos egzaminu.
Tikrai neketinu kaip daugelis šalies jaunuolių rėkti, kad privalomojo matematikos egzamino įvedimas – kvailystė. Tai savaime aišku, tačiau tebūnie, kaip yra. Verčiau pakalbėkime apie iš to kilusias problemas.
Nesudarytos sąlygos visiems sistemingai mokytis. Įsivaizduokite: klasėje apie 30 mokinių. Visi jie – asmenybės. Vieniems matematika lengvai įkandamas riešutėlis, kitiems – nuskilusių dantų priežastis. Per savaitę turiu 6 matematikos pamokas. Bedančiai mokinukai vilkina klasės darbą ir trukdo produktyviai mokytis tiems, kurie matematiką supranta ir nori judėti į priekį. Kas kenčia? Visi. Gerai besimokantys mokiniai, nes turi laukti nesuprantančiųjų, o pastarieji, nes pirmieji jų nelaukia, ir pagaliau mokytoja, nes neišgali prie visų prisitaikyti ir sklandžiai dėstyti pamokos.
Nori išmokti? Papildomai mokėk korepetitoriui. Nors piniginę šiam malonumui praverti teks plačiai, padidėja šansai gerai išlaikyti matematikos egzaminą. Aišku, šiam malonumui pinigų turi ne visi. Nusprendei, kad už papildomas pamokas nemokėsi? Tada pradėk taupyti, nes studijos Lietuvoje taip pat nepigios. Sveiki atvykę į užburtąjį ratą.
Šiandien egzaminai vis dar yra tavo atminties patikrinimas. Mokiniai stengiasi atsiminti kiek įmanoma daugiau informacijos, tačiau po egzamino, kuriame tikrinama jauno žmogaus branda, supranti, kad nieko nemoki. Egzaminas skatina mokytis egzaminui, o ne gyvenimui.
Laiko stoka. Sakoma, kad abiturientas viską suspėtų, paroje turi išrasti dar vieną valandą, o savaitėje – aštuntą dieną. Primenu, kad moksleiviai irgi žmonės – jie valgo ir miega. Įvardijau tik du žmogui gyvybiškai svarbius faktorius, nes apie pašalines veiklas net baisu pagalvoti, kai nespėji atlikti net mokykloje užduotų namų darbų. Svarbiausia, kad per privalomą matematikos egzaminą kenčia mokomieji dalykai, kurie tau svarbiausi bei labiausiai reikalingi.
Tačiau tikriausiai turite šabloninį atsakymą į mano išvardintas problemas? Privalomas egzaminas reikalingas, nes matematika ugdo logiką... Tačiau ar šis egzaminas ką nors pakeis? Mano nuomone, nė velnio. Mokyklose matematinis ugdymas labai primityvių reikalavimų ir yra privestas prie elementaraus praktinio matematikos taikymo. O kur čia logika, kuri ir formuoja žmogaus mąstymą?
Nujaučiu, kad po šio laiško niekas nepasikeis. Susitikti, kaip Jūsų ministerija mėgsta po tokių laiškų žiniasklaidoje, manau, irgi neverta. Kas norėta, parašyta šiame laiške, o remiantis mano gyvenimo praktika, pokalbio metu tikriausiai atsigertume kavos, pusvalandį diplomatiškai paplepėtume ir viskas tuo pasibaigtų.
Įdomu, kodėl moksleiviai maištauja prieš švietimo sistemą? Supraskite, kad keičiantis laikams, keičiasi ir jaunas žmogus. Mes – nepriklausomybės karta, sovietmečio dulkių, kuriomis dvelkia privalomi egzaminai ir ministerijos lipinami rėmai, uostyti nenorime. Gelbėti tų, kurie jau sistemoje – nepavyks, tačiau gelbėkite tuos, kurie sistemoje dar neskęsta. Praeitis tegul ten ir lieka, tad nusiplaukime ant kaktos įspaustą „štampo“ rašalą ir keiskime švietimo sistemą iš pagrindų.
Išsikeltus tikslus bandote pasiekti trumpiausiu, tačiau anaiptol ne geriausiu būdu. Yra ir efektyvesnių būdų mokymosi motyvacijai kelti nei gąsdinimas egzaminu. Tvarios valstybės pagrindas – išsilavinę jos piliečiai, tad nepamirškime, kad mokykla – tai ugdymo įstaiga.
Vytautas Mačernis yra pasakęs: „Mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose.“ Pyktį palieku už nugaros. Kad ir kokia apgailėtina ir dūžtanti Lietuvos švietimo sistema būtų, su ja susitaikau. Deja, ji lemia mano tolimesnį gyvenimą, o norą piktintis numalšinu iki kol gausiu atestatą.
Pagarbiai,
Nenustojantis bandyti įlipti į medį Dramblys
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, norite paprieštarauti? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: