Sulaukiau daug įvairiausių laiškų, tačiau visi jie kažkodėl netraukė atsakyti, tik gavus laišką nuo vieno vaikino, pajutau kažką šilto, jis atrodė paprastas žmogus. Po kelių žinučių apsikeitėm telefono numeriais, po kelių dienų susitikom.
Jau per pirmąjį pasimatymą pajutau tokį gerą, ramų jausmą. Abu vienas kitam patikome. Jis – 3 metai vyresnis už mane, norėjome rimtos draugystės. Su saule prisimenu tas dienas...
Jis žiūrėjo į mane rimtai, o aš į jį taip pat. Pirmas mane pristatė savo šeimai, giminaičiams, paskui aš jį saviems. Mes buvom abu laimingi. Tik kartais pasitaikydavo pykčių dėl menkniekių, nesusipratimo, nesusikalbėjimo. Skaudindavo, tai, kad po pykčio jis pasakydavo, jog viskas baigta, o kitą rytą pats paskambindavo lyg niekur nieko.
Kaltindavau dėl to nuovargį, jo sunkų darbą, kadangi aš laiko laisvo turėdavau daugiau... Bet vieną vakarą nutiko kažkokia nelaimė, mes buvom pas jį, abu po darbų prisnūdom valandai ir jis nubudo kažkoks kitos nuotaikos. Aš kaltinu save, todėl, kad nedaviau jam ramybės ilsėtis vis lindau pasikalbėti, pasibučiuoti. Jis paklausė, ko aš prikibau ir nuėjo atskirai miegoti. Aš į tokius dalykus reaguoju labai jautriai, tad apsiverkiau, ėjau paskui jį. Tada prasidėjo pykčiai, apsistumdymai.
Tada supykęs jis nuėjo miegot, man liepė neiti artyn durų. Visą naktį praverkiau, turiu aukštą kraujospūdį, jis sukilo, jaučiausi blogai, prašiau padėti, bet jokios pagalbos nesulaukiau.
Ryte išsiskyrėm, pasakė dingti, viskas baigta, nemėginti rašyti ar skambinti ir dar daug skaudžių žodžių. Savaitę visai nebendravom, tada po truputį vėl pradėjom bendrauti. Bet viena diena būdavo tokia, kad pats paskambina, o kitą, kai paskambinu jau aš, liepia dingti pasako, kad užknisau.
Pas jį buvo likę keli mano daiktai, po mėnesio jis pasikvietė juos pasiimti. Aš nuvykau, viskas buvo lyg gerai, kol aš nepradėjau prašyti pasikalbėti apie mus, tada pasakė, kad turėjo mintį taikytis, bet aš viską sugadinau, nes vėl puoliau klausti, prašyti pasikalbėti. Vėl susipykom, išvažiavau namo grįžusi skambinau, norėjau, kad išklausytų, tačiau išgirdau tik keiksmažodžius ir siuntimus toli.
O aš tik tada išdrįsau pasakyti, jog jaučiu, kad laukiuosi, kadangi norėjau prasitarti būnant pas jį, bet nebuvo progos. Tada prasidėjo dar blogiau... Nuėjau pas gydytoją įsitikinti, laiko dar labai mažai, mano būklė bloga, teigia, kad 70 proc. gresia savaiminis persileidimas. Sako, kad būtina ramybė, gulėjimas, jokio jaudulio ir kt. Puoliau skambinti jam, jis sakė neknisti proto, tada prašiau eiti kartu, jis sakė niekur neis. Aš maldavau, prašiau padėti, o jis vis baisesnius žodžius atgal.
Pasakė, kad nenori manęs matyti akyse ir to vaiko nenori ir nenorės. Patarė darytis abortą, pažadėjo viską padengti. Tačiau eiti kartu, susitikti, pasikalbėti nenori, o aš vis prašau...
Aš darytis aborto nenoriu. Nežinau, kas pasidarė žmogui, kuriam šeima, ištikimybė, jo žodžiais, buvo gyvenimo pamatas, gi mes galėtume gražiai gyventi, nes neįvyko jokių tragedijų, tik kažkokie nervai iš nieko. Nors pats teigė, kad buvo gera kartu.
Dabar aš beprotiškai kenčiu, niekas nieko nežino, bijau... Prisižadu jam duoti ramybę ir vėl paskambinu verkdama ir pykdama, ir gražiai kalbėdama. Atrodo bandau visaip... Aš nežinau, kas tarp mūsų pasidarė, kaip viską išspręsti, kaip elgtis ir gyventi toliau. Man blogai iš visų pusių... Aš nepykstu ant jo, myliu jį...
