Atvykę po poros valandų vaikščiojimo ir pasidžiaugimo miško ramybe bei grynu oru, išgirdome atvažiuojančią transporto priemonę ir pasislėpę nuo smalsių akių laukėme, kol ji pravažiuos. Bet angliškais numeriais „Mitsubishi“ džipu važiavę asmenys mus pastebėjo ir sustoję išlipo. Kadangi noras likti nematomais neišsipildė, tai priėjome pasisveikinti ir pakalbėti. Tačiau išlipusieji nė nemanė sveikintis ir kalbėtis – jie agresyviai nusitaikė į mūsų kuprines. Buvo pareikalauta jas nusiimti ir iškratyti. Natūraliai mums kilo klausimas, kas jie tokie, kad reikalauja atlikti kratą.
Iš pradžių jie pareiškė, kad jie yra aplinkosaugininkai, vėliau – kad medžiotojai, o pokalbiui aštrėjant – kad šio miško savininkai. Keista buvo tai girdėti, nes žinojau, kad miškas (redakcijai pavadinimas žinoma – DELFI), į kurį atvykome, yra valstybinis (patenka net į kraštovaizdžio draustinį), aplinkosaugininkai vilki uniformas ir važinėja tarnybiniais automobiliais, o medžiotojai retai būna panašūs į herojus iš minėto 1972 metų filmo. Be to, pareigūnai ar medžiotojai paprašius pateikia savo pažymėjimus, ko minėti asmenys nepadarė.
Mums atsisakius nusiimti savo kuprines ir pasiūlius kviesti tikrą aplinkosaugą arba policiją, du individai sužvėrėjo (trečiasis asmuo elgėsi ramiai ir viską stebėjo iš šalies). Jie puolė plėšti nuo mūsų kuprines ir grasinti. Aršiausias buvo kokių 35 metų individas, o nuo jo bandė neatsilikti antrasis – apie 60 metų vyras, nors jis ir neturėjo fizinio pranašumo kaip pirmasis.
Besiginant jaunesnis individas parvertė mane ant žemės ir bandė mano galvą prispausti prie pušies; kai jam to padaryti nepavyko, užsilipo keliais ant pilvo ir ėmė šokinėti, turbūt tikėdamasis, kad luš šonkauliai ar truks blužnis. Išsivadavęs atsistojau ir pribėgau prie draugo, kuris tuo metu viena ranka gindamasis nuo senojo užpuoliko antrąja ranka telefonu fotografavo automobilio numerį ir užpuolikų veidus. Tai supratęs jaunasis vyras taip pat puolė.
Stengdamasis atimti telefoną su nuotraukomis, jis sugriebė mano draugą iš už nugaros ir ėmė traukti jo ranką su telefonu laikomu saujoje. Tačiau jam stipriai sugriebti sutrukdė kuprinė ant draugo nugaros ir nuo užpuoliko pastangų nukentėjo tik džemperis, kurio kišenė buvo suplėšyta.
Pasinaudojęs akimirka surinkau pagalbos centro numerį 112 (pasirodo, jaučiant stresą lengvai to padaryti nepavyksta) ir mano pokalbio pradžia iškart apramino užpuolikus. Kai buvau sujungtas su Šilutės policija ir paprašiau pagalbos, užpuolikai suprato, kad turės nemalonumų. Todėl jaunesnis jų irgi puolė skambinti 112 ir aiškinti, kad jie pagavo brakonierius (!) ir policijai, atseit, nėra jokio reikalo važiuoti pagal pirmąjį iškvietimą. Man pradėjus garsiai šaukti, kad policijos mes reikalaujam ir ji turi atvykti (jei yra pokalbių įrašai, tai aiškiai girdėsis), užpuolikas tuoj išjungė savo telefoną. Supratę, kad mes niekur neisim, bet lauksim pareigūnų, jie įlipo į džipą ir nuvažiavo, kaip vėliau sužinojom, savo šėryklos link, kur nelegaliai (patys vėliau prisipažino) šalia incidento vietos buvo pasistatę „plytos“ ženklą.
Mes patraukėme prie savo automobilio, palikto pamiškėje, o pakeliui prisiskambinus pareigūnėms, sutarėme susitikimo vietą , kad nereikėtų mūsų ieškoti. Palikę savo transportą, atgal į įvykio vietą nuvažiavom policijos mašina, kur, pasiekus tikslą, pareigūnės pabandė surasti užpuolikus, klausinėdamos apie juos šalia esančio kaimo gyventojų. Beklausinėjant pavyko sužinoti, kad vienas iš užpuolikų gyvena kitame kaime, kur mes pratęsėme jo paieškas jau ne tik turėdami draugo telefone nuotraukas, bet ir žinodami pavardę. Kai privažiavome prie namo, kuriame gyveno vyresnysis užpuolikas, net policininkės nepatikėjo, kad čia gali gyventi medžiotojas – toks pastatas buvo apgriuvęs ir netvarkingas.
Pakalbėjus su namo gyventojais ir susiskambinus su pačiu ieškomuoju, viskas vėliau vyko sklandžiai – grįžome atgal į kaimą, kur radome du iš trijų mus užpuolusių asmenų, ir tada pareigūnės užfiksavo mūsų skundus bei užpuolikų paaiškinimus. Užpuolikai, žinoma, neprisipažino, kad prieš mus naudojo smurtą. Taip pat sakė, kad jie pirmieji norėjo skambinti policijai, bet, atseit, to padaryti negalėjo, nes nebuvo ryšio (nors mes (ir jie vėliau) prisiskambinom bei mums prisiskambino policijos pareigūnė). Jie, pasirodė, labai nudžiugo, kai apklausos pabaigoje, pareigūnei davus pūsti į alkotesterį, vienas iš jų pripūtė nulius, o kitas tik skaičių po kablelio. Tas, kuris pripūtė į alkotesterį nedaug, labai blaiviu neatrodė, nes su mumis susiejo kažkokias, atseit, prieš keturias dienas pavogtas kameras prie šėryklos, o vėliau policininkėms pareiškė, kad mes turėjome trečią kuprinę, kurios net nuotrauką jis turi. Kai policininkė patikino, kad kuprinės jo draugo telefono nuotraukose yra lygiai tokios pačios, kaip ir mūsų turimos, apsiramino.
Policininkėms pareiškus norą apžiūrėti mūsų automobilį važiuojant kartu su užpuolikais, mes paaiškinom, kad jiems nederėtų matyti mūsų transporto priemonės numerių, bet policininkės nesutiko ir užpuolikams leido važiuoti kartu bei stebėti, kaip jos tikrina mūsų automobilio bagažinę ir kuprines. O jaunesnysis užpuolikas buvo toks įžūlus, kad išvažiuojant iš miško nepabijojo mums grasinti net prie pareigūnių (...).
Kokią žinią norėčiau perduoti skaitytojams, dalindamasis šia patirtimi? Žinia būtų tokia, kad paprastas miesto žmogus greitai nebegalės kelti į mišką kojos, norėdamas vien tik pabūti gryname ore, paklausyti paukščių, ar, sėdėdamas po medžiu ant samanų ir žiūrėdamas į nuo upės skardžio atsiveriančius gražius vaizdus, išgerti puodelį arbatos.
Kaip Užkalnis pasakytų, buduliai nesupranta šito grožio (nes jiems neduota), bet visomis jėgomis stengiasi uždrausti normaliems žmonėms lankytis miške (net valstybiniame), ir daro iš to miško savo nuosavus medžioklės plotus, ar, žiūrėdami į medžius, mato tik kietmetrius... Jie, būdami tamsos vaikai, nuoširdžiai nesupranta, kaip miškais galima vaikščioti tiesiog savo malonumui ir poilsiui – be meškerės, be šautuvo, be pjūklo. Apskritai, kompleksuotų, jaučiančių nepilnavertiškumą individų įžūlumas paskutiniuoju metu tapo nevaldomas, nors tokie turėjo išnykti su sovietmečiu.
Dvejus metus esu dirbęs gyvosios gamtos inspektoriumi, todėl su panašios rūšies „medžiotojais“ esu susipažinęs gerai – tai neišsimokslinę, persisunkę jau kada praėjusio sovietmečio tvaiku žmogėnai, metiniam patikrinimui atnešantys neužpildytus ar blogai užpildytus medžioklės lapus, ką jau ten kalbėti apie sąžiningą lapų pildymą pačioje medžioklėje ar suvokimą apie selekciją. Jie neslėpdavo, kad juokingas jiems net pats terminas „selekcija“, nes, atseit, „tik kvailys gali šauti paliegusį žvėrį, kai šalia stovi gražus ir sveikas (reproduktorius)“.
Aplink augančiuose miškuose tiek su bičiuliais, tiek vienas nuolat lankausi nuo 1992 metų. Šalia santakos stovi mano su draugais pastatytas kryžius dar nuo 1999 metų. Daug surinkta ir išnešta stiklo bei užkasta kitokių šiukšlių, likusių po nesupratingų iškylautojų. Ten praėjo man svarbios ir įsimintinos didesnės stovyklos – viena 1994 metais (kartu su prancūzais), kita 1999 metais (jau pačiam būnant vadovu). Per visus šiuos metus niekad niekam nebuvo nieko panašaus nutikę, kas nutiko dabar – praeitą šeštadienį. Vienintelį nemalonų įvyki prisimenu gal tik iš kokių 1994 metų vasaros, kai prieš pat didelį lietų iš Skomantų atėjusi porelė su šakėmis išvijo mus, vaikus, iš pievos, kur mes buvome pasistatę savo palapines. Šiaip, dauguma sutiktų vietinių, gyvenančių aplinkui, yra malonūs žmonės.
Norėčiau padėkoti Skomantuose gyvenančiam ūkininkui, pas kurį kieme keliskart esame palikę automobilį, ir kuris yra davęs parsivežti labai skanių obuolių. Taip pat ponui Vaclovui, turinčiam sodybą Veiviržo pusiasalyje, kuris kažkada žiemos savaitgaliui be jokio mokesčio pakvietė skautus joje paviešėti ir rūpinosi jais kaip savo artimaisiais. Taipogi ponui Kalviui, gyvenančiam Šarkiškėse, kuris ateidavo su mumis maloniai pasišnekėti tiek vasarą, tiek žiemą, pas kurį eidavome skolintis druskos ar nusipirkti pieno iš jo pačios, laikančios karvutes prie Vatinos upelio.
Tikiuosi, kad aprašytas nemalonus įvykis neužgoš viso gerumo minėtų žmonių, ar tokių, su kuriais susitikom tik trumpam, kaip su ponia žemės prie Veiviržo ir Ašvos santakos savininke ar maloniu ponu, turinčiu nuostabią sodybą Vyskupiškiu kaime, kuris mums papasakojo apie šalia gyvenančias gerves bei garnius.
O Aplinkos ministerijai ir Šilutės urėdijai norėčiau palinkėti, kad tvarką valstybiniuose miškuose darytų jų išsimokslinę pareigūnai, o ne tokie (kaip teisingai įvardina Užkalnis), turintys medžiotojo bilietą. Mano manymu, minėti individai yra apskritai neverti jokio bilieto.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Viršininkas Audrius Lukošius patvirtino, kad skaitytojo aprašytas konfliktas iš tikrųjų įvyko.
„Atsakant į Jūsų laišką (klausimas iš DELFI) noriu pranešti, kad minėtas konfliktas tarp asmenų tikrai įvyko 2015-10-10 Klaipėdos rajone, miške (pavadinimas policijai žinomas – DELFI). Tiriant incidentą buvo paimti pareiškimai iš nukentėjusiųjų, apklausti incidente dalyvavę kiti asmenys ir nustatyti girtumai. Visa medžiaga tolimesniam tyrimui, šiandien persiųsta į Klaipėdos rajono policijos komisariatą, kadangi įvykis įvyko jų aptarnaujamoje teritorijoje“, – situaciją pakomentavo jis.
Šilutės miškų vyriausiasis miškininkas Viktoras Aužbikavičius nurodė apie konfliktą šeštadienį negirdėjęs ir be atskleistų pavardžių negalintis nurodyti, kas galėjo dalyvauti skaitytojo aprašytame konflikte.